LIETUVI - tu esi tik statistinis vienetas!

Kauno V. Bacevičiaus pradinė mokykla

Nesuvokiu, kodėl taip gyvenimas dėliojasi, jog istorijas trinu, o paskui kai kurias vėl grąžinu gyvenimui. Taip ir su šita nutiko. Ji buvo publikuota 2016m. vasario 23d., o paskui, po gerų metų, kažkokio šišo pagautas ištryniau. Gal pagalvojau, kad jau neeaktuali ir niekam nereikalinga. Klydau. Praėjo du metai - niekas nepasikeitė. Istorija vis dar aktuali ir teisinga. Ko gero rytoj teismas nuspręs Kauno V. Bacevičiaus pradinę mokyklėlę, kuri praėjusiais metais atšventė 100 metų jubiliejų, uždaryti. Dabar toks laikas: viską uždaryti, sujungti, uždrausti, nubausti... nafik. 

Vienos žiniasklaidos vienas savininkų, kuris priklauso šiandieninei Kauno valdžiai ir kopja kojon žengia su meru Matjošaičiu, V. Bacevičiaus mokyklos tėvų komiteto primininkui pasakė: 

-Baikit jūs ten priešintis. Uždarys tą mokyklą - baikit juokus... Ji pasmerkta.

-Kodėl?

-Todėl, kad reikia daryti švietimo reformą ir kažką reikia uždaryti. Pasirinko jus.

Štai kaip ponai, prisiekusieji - teismas eina, ledai juda: reikia kažką aukoti, nes reikia parodyti, kad reformos Kaune vyksta...

146-oji istorija. Tai neplanuota istorija. Kaip gyvenime ir nutinka: žmogus planuoja, o Dievas nusprendžia.

Visi mes esame lygūs prieš įstatymą, tačiau kai kurie yra lygesni (Dž. Orvelas). Visi mes esame žmonės, bet kai kurie yra Žmonės. Valdžią mes mistifikuojame, pakylėjame. Kai sakome "valdžia" mes įsivaizduojame kažkokią belytę abstrakciją, kuri yra ir valdo mus. Bet iš tiesų ji susideda iš žmonių, kurie nuėję į valdžią pasijunta tarsi būtų tapę kitokiais žmonėmis - Žmonėmis. Tada mes jų atžvilgiu tampame liaudimi, masėmis, gyventojais, miestiečiais - statistika. Irgi esame tam tikra abstrakcija, kažkokia belyte mase - liaudies balsu, kuris yra kažkur, o dažniausiai nutilstantis ties balsavimo urna. Nesgi demokratija baigiasi ties ja. Toliau jau mus valdo Žmonės, kurie mūsų nebemato ir nebegirdi, nes mes esame tik statistiniai skaičiai.

Vakare, kai mes nusirengiame (neturiu omeny tų bedalių, kurie su visais rūbais miega kanalizacijos šuliniuose ir kitokiose nešvariose vietose) - tampame lygūs. Naktį bezdame, vartomės, prakaituojame po kaldromis, krenkščiame, švokščiame, sapnuojame, keliamės ir šliaužiame į tualetą, grįžtame ir taip iki ryto. Ryte viskas keičiasi... Bet kol dar plaunamės tarpkojus, krapštomės dantis ir ausis, kol dažomės lūpas ir skutamės barzdas dar vis esame daugmaž lygūs. Bet tuoj pat viskas pasikeičia kai užsimetame rūbus. Rūbas pakeičia žmogų, jam suteikia statusą. Taip iškart vieni tampa statistika, o kiti Žmonėmis.

Kai aš ryte pabundu, nežinau kas su manimi atsitiks tą dieną.

Kaune, Žaliakalnyje yra tokia pradinė V. Bacevičiaus mokykla. Medinukė. Beprotiškai senas pastatas. Tačiau jo niekas jau kuris laikas neremontuoja. Nenuostabu, nes vis pritrūksta lėšų. Valstybiniai darbai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui žmogus namą gali pasistatyti ir už 100 tūkst. eurų, o miestas už 300 tūkst. įstengia tik niekam nereikalingą tualetą suręsti. Buvo čia tokių, "auksinių" tualetų era Kaune. Visi girdėjome.

Pradėsiu pasakoti nuo antro galo, bet ne nuo to apie kūrį pagalvojo vyrai, bet jei ir pagalvojo, tai sąsajų galima surasti.

V. Bacevičiaus mokykla stovi geroje vietoje, šalia Savanorių prospekto. Labai geras žemės sklypas. Kiekvienas Žmogus, turintis pinigo gerai supranta reikalo esmę. Yra geras sklypas - jį galima paimti ir ten pastatyti ką nors stiklinio ir šviesaus. Neoficialiomis žiniomis, vadovaudamasis nuogirdomis, žinau, jog ten vieno garsaus kauniečio verslininko sūnus norėtų atidaryti vaikų darželį. Darželiai dabar yra ant bangos. Nesvarbu, kad mokyklą nori iškeldinti, dėl to, kad pastatas neva persenęs ir yra blogos sąlygos vaikams mokytis. Bet vaikų darželį ten bus galima atidaryti. Kaip?

Visų pirma reikia ten panaikinti mokyklą - ją iškeldinti, sujungti... Visi žinote, kad pas mus vyksta švietimo reforma. Jau 25-erius metus, kiek save pamenu nepriklausomoje Lietuvoje, nesibaigiančios reformos, kaip pavasariniai Šilutės-Rusnės potvyniai. Panaikinus mokyklą lieka tuščias pastatas, kurio planuojama paskirtis galėtų būti absurdiška, juoką kelianti: vieta kur susitinka buvę absolventai. Liuks! Be abejo niekas ten niekad nesusitinka, pastatas nešildomas, elektra ten nedega, po 3 metų namas ima griūti, išdaužomi langai, o finale kas nors tą paveldą padega... Na, kokie bomžai - tie, kurie vakarais nesirengia. Tada paveldo nelieka ir vietoj jo galima jau ką nors statyti "naudingo", pavyzdžiui privatų darželį. Tai čia toks natūralus paveldo naikinimo kelias. Bet yra ir civilizuotas: tereikia atlikti tam tikrą skaičių popierinių-biurokratinių machinacijų ir toje vietoje bus daroma tas kas reikalinga. Taip sakant, turtingas diedas visus siunčia: "Šikt!".

Tai čia yra reikalo vinis.

2017 vasarą, kai mokykla šventė 100 metų jubiliejų sukaliau tokį filmuką. 

Paklausykite ką šneka patys vaikai...

Taigi ne paslaptis, jog tą mokyklą lanko mano sūnus, pirmokėlis. Ir ją norėtų lankyti ir kitas sūnus, dar augantis. Mums ten gerai - mokykla arti, vaikams saugu nupėdinti. Mokykla maža, jauki. Juk kaip yra nuostabu pirmąsias klases baigti mažoje, jaukioje mokyklėlėje. Aš pusantrų metų lankiau kaimo mokyklėlę ir žinau, ir niekas man jokių arabų, ar sirijiečių į galvą nepripūs.

V. Bacevičiaus mokykloje yra nuostabios mokytojos, bet va bėda... Reikia mokyklai remonto, reikia didesnės sporto salės, reikia valgyklėlės, reikia... Mūsų mokyklėlės tėvai yra veiklūs - tuoj buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas. Ir netgi vienas tėvelis galintis ir mokantis, pasisiūlė pritraukti europines lėšas, kad tik savivaldybė paliktų tą mokyklą ramybėje, kad tik Kaunui apsimokėtų, kad tik Kaunas sutaupytų. Bet ne... pasirodo mano pirmokėlis mokosi antisanitarinėse sąlygose. Praėjusį rudenį atėjo "antisanitarai" iš atitinkamų organų ir pasakė, jog mokyklai nebepratęsiama higienos knygutė. O tai reiškia, jog mokykla iškart kitą, dieną privalo nutraukti savo veiklą.

Tėveliai vėl pasidomėjo ir paaiškėjo, jog Kaune yra bent 7 mokyklos, kurių higienos knygelių galiojimas jau seniai nutrauktas, o kai kurios tokių "veikalų" net neturi...

Hmm... Ne, aišku, kad vienam turtingam žmogui reikia to sklypo...

Šitas Kauno paveldas niekam nerūpi...

Mokyklos pastatas yra paveldas. Koks ten tas paveldas - mieste pilna tokių "paveldų" su išdaužytais stiklais. Per keletą namų nuo mokyklėlės, A. Mackevičiaus ir Savanorių pr. sankryžoje yra kitas, tikras jau seniai griūvantis paveldas - dar caro laikais statyta pašto pastotė (nuotrasukose būtent ji). Tačiau ten sklypas per mažas, vieta nelabai patogi, tad paveldas toliau atsipūtęs griūva. Kažkada, matyt, Žmonės darė pašto reformą - koks skirtumas kurios valdžios Žmonės. Žmonės prie visų valdžių yra Žmonės.
Žvilgterkit dėl aiškumo čia pateiktame žemėlapyje, kad labiau suvoktumėte reikalo geografiją

Kaip Lietuvoje yra vykdoma švietimo reforma ir siekiama kokybiško mokymo. Štai V. Bacevičiaus mokykloje yra 9 pradinukų klasės ir mokosi per 250 berniukų ir mergaičių. Visa tai perkeliame per kelis kvartalus ir sugrūdame į Žaliakalnio mokyklą, kurioje telpa tik tokios 6 klasės, kurioje tik planuojama daryti remontą ir statyti sporto salę, kurioje valgyklėlė yra kažkur rūsy... Vos tik V. Bacevičiaus mokyklos mokytojos patenka į naują kolektyvą, paaiškėja, kad jų yra perdaug ir jos visos netrukus atleidžiamos. Nesgi juk neišvarysi savų mokytojų į gatvę - tegu eina n... tos naujokės. Ir reziumė: Žaliakalnio mokykla, kurioje dabar mokosi virš 400 vaikų, išsipūčia iki 600 mažiukų. Juk nestatys suolų koridoriuose, kaip būdavo anksčiau su lovomis ligoninėse - be abejo kai kurių vaikai bus "tremiami" į kitas mokyklas. O juk mes tėvai, puikiai žinome, kad yra "gerų" ir yra "prastų" mokyklų. Mūsų neapgausi.

Niekas per 2 metus nepasikeitė.

Bet štai kaip kalba Kauno savivaldybės kai kurie tarybos nariai: Kaune mažėja vaikų, mažėja žmonių, nereikia tiek daug mokyklų, reikia taupyti lėšas, reikia reorganizuoti, reikia baigti galų gale tą reikalą. Baigti vien tam, kad jis jau nusibodo ir apskritai kažkaip reikia baigti. Kiek gi galima tampytis. O jei kažkur, kažkokioje mokykloje susirinkę tėvai protestuoja, dėlioja parašus, bando vietinius ir Švietimo ministerijos Žmones įtikinti, kad jų sprendimai yra blogi - niekam nė motais. Pohui ta liaudies nuomonė. Juk liaudies masės yra kvailos ir nieko neišmano. Durniai.

Na, čia mane įžeidžia, laikydami mane kvailiu. Gal aš toks ir esu, bet savęs tokiu nelaikau. Aš irgi galėčiau pabūti savaitę, mėnesį ar metus Žmogumi - nelabai kas gal pasikeistų. Bet va, kai reikia ką nors realaus, dėl mūsų nuveikti - Žmogų nebelieka. Taip, taip - jie yra ŽMOGAI.

Stoviu aš Kauno miesto tarybos posėdyje ir klausausi miesto švietimo skyriaus pono apie tai, kad sujungus mokyklas bus pasiekta begalės naudų: padidės mokytojų apkrovos, padidės jų atlyginimai, pasidarys pilnesnės klasės. Ir apskritai įlipsime į kažkokią naują kokybę...

Raudonas taškas - griuvantis paveldas, o mėlynas taškas - mokykla

Palaukit, tuoj Britai uždarys sienas, tuoj visus lietuvius iš UK išvys ir vėl Kaune bus pilna šeimų ir mokinukų. O jau tada bus kita problema, atsiras mokyklų trūkumas. Taip kaip vilniečiams trūksta darželių. Mat juk niekas neplanavo, kad į Vilnių per pastaruosius dešimtmečius suvažiuos visas likęs Lietuvos kaimas. Beje Vilniuje yra iš Švietimo ministerija...

Ne, pas mus niekas nieko neplanuoja. Visi vaikšto kaip trumparegiai be akinių. Čia ir dabar. Yra - nugriaukim. Yra - reformuokim. Bet griauti ir reformuoti (mūsuose tai beveik ta pati reikšmė) yra lengviau nei ką nors sukurti ar pastatyti.

Jūs jau beveik supratote apie ką aš čia rašau. Belieka trumpai papasakoti kas šiandien man nutiko.

Užvakar buvo mokyklos bendruomenės susirinkimas - dalyvavo virš 60 suaugusių vienetų. Ir pirmininkaujantis buvo ir raštvedė. Viskas kaip priklauso pagal visas taisykles - taškas, kablelis ir dvitaškis. Vienbalsiai už mokyklos tolesnį gyvenimą kėlėm rankas ir kojas. O kadangi aš neištvėriau ir pasisakiau, tai mane tuoj pat pakvietė sudalyvauti Kauno miesto tarybos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas mūsų mokyklų (kelių miesto mokyklų) sujungimo klausimas: "gyvens" arba "mirs". Kaip Romos imperijos laikais gladiatrių kautynėse. Tarpinio varianto nėra.

Mūsų mokyklėlės bendruomenės pimininkas pakvietė mane ne todėl, kad moku garsiai ir drąsiai pasakyti ką galvoju, o dėl moralinio palaikymo, kad miesto valdžia matytų, kad mūsų bendruomenę atstovauja ne vien mūsų pirmininkas. Buvome trys vyrai. Visi tokie nešpetni: kas advokatas, kas vėlgi, o aš, aišku, iš liaudies masių - su juodais marškinėliais ir arabiška kaklaskare. Toks aukštas, įmitęs vyras, kurio taip lengvai nepastumsi. Ant kurio nuogo riešo pleistras, mat ryte daviau kraujo mėginį ir pamiršau nusilupti. Čia tik įrodymas, jog nesiruošiau lipti ant bačkos.

Man pasakė: "Tu stovi už mūsų ir nieko nekalbi..."

-Niekas tau ten neduos šnekėti, - pasakė man žmona išlydėdama.

-Aš ir nesiruošiu. Ką aš ten pasakysiu...

Ir iš tiesų nesiruošiau. Vaje, ten tokia tvarka! Visi turi mygtukus, visi turi mikrofonus, pirmininkaujantis labai griežtas - leidžia tik po minutę pasisakyti. Daug visokios elektronikos, visokie ekranai: matai kas dabar pasisako, kas laukia eilėj... Ui, baisus reikalas! Pasijutau, kaip baudžiauninkas nuo kiaulių atėjęs į katedrą!

Nieko jie ten įdomaus nekalbėjo. Statistika, skaičiai, kažkokios bendros frazės... Pagalvojau: "Būtų mano valia, kaip aš čia jus visus reorganizuočiau lauk... biezdariai, bedarbiai... niekdariai..." Na, kaip vėliau paaiškėjo gal ne visi tokie, kai kurie buvo ir už mūsų, paprastų kauniečių interesus.

Ir būčiau nešnekėjęs, bet į pabaigą mane ėmė ir užsiutino, kai išgirdau šnekant, jog visa tai esą tik politika prieš rinkimus į seimą. Neva, savo mokyklą mes giname todėl, kad politikai, neva mus suorganizavę dėl savo kažkokių interesų.

Na, čia man, kaip senam kaukaziečiui, užvirė kraujas: "Mes, tėvai, norim išsaugoti mokyklą dėl savo vaikų, o ne vejami kažkokių politikų interesų! Kas per velniava!"

Na, jūs suprantate, jei patenki į bažnyčią, niekas tavęs ant altoriaus neleis užlipti pamokslo sakyti. Kaip minėjau, viskas automatizuota, suregistruota, o aš žmogus iš gatvės. Bet mano balsas yra stiprus, man mikrofono nereikia.

Apsižvalgiau: apsauginių nėra. Jei jie ir tupi kur nors už salės durų, tai minutės kalbai rėžti užteks. O šiaip jau apsisuksiu ir greičiau - nėr čia ko tuščiažodžiauti.

Kaip tyčia buvo paskelbta pertrauka ir aš tuo pasinaudojau - žengiau į jų anfitiatro vidurį ir tariau:

-Ponai! Ponai, sėskit. Dabar paklausykit manęs, paprasto kauniečio.

Ponai prisėdo, o aš tęsiau:

-Jūs šnekate apie mūsų gerovę, bet mūsų negirdite ir nenorite išklausyti, ir į mus įsiklausyti. Jūs čia susėde, žaidžiate savo vaikiškus politinius žaidimėlius. Patikėkit, mums nusipjaut tie jūsų rinkimai. Mums rūpi mūsų mokyklos likimas, mūsų vaikų likimas, o ne jūsų kėdutės, jūsų politika... - ir t.t. visko neatkartosiu. Bet labai daug ir nekalbėjau.

Be abejo, po savo trumpos ir aistringos kalbos, kuri užtruko gal 15, gal 40 sek., susilaukiau aplodismentų. Tiek laiko pakanka. Vistiek žinojau, jog mano balsas, kaip šuns - į dangų neina. Tad kam aušinti burną. Bet norėjau jiems parodyti, jog nėra visai taip, kaip jie mano.

Aišku, "jungiamų" mokyklų tėvų ir bendruomenių atstovų tarpe iškart tapau "žvaigždute".

O mūsų naujasis meras Matjošaitis jautė, kad esu naujoji, kylanti žvaigždė ir su manimi reikia skaitytis. Štai prieš posėdį einu savivaldybės koridoriumi, ką tik rūbinėje palikęs striukę: susikryžiuoja mūsų su meru keliai, jis meta į mane žvilgsnį, aš į jį. Jis ištiesia ranką, o aš jam ją paspaudžiu. Bet labai gerai žinau, kad jis manęs nepažysta, nes aš gi kokius 15 metų nuo visuomenės slėpiausi, meditavau... Kai man ištiesia ranką, aš niekad neabejoju - visad spaudžiu. Nesvarbu ar tai būtų gatvės mušeika, ar banditas, ar verslininkas, ar politikas. Man visad patinka sužinoti, kokia ta ranka... Rankos paspaudimas daug ką sako apie žmogų.

Tai va, tokia tad ta šiandienos istorija. Toks tad mūsų tas gyvenimas. Tokia ta vargana švietimo reforma: dega žvakė - užpūtei. Še tau ir reforma!

Kauno miesto tarybos nariai nubalsavo jungti mokyklas. Ir ką mums dabar, tėvams daryti? Kaip apginti savo mažylių laimę ir šilumą?

Kai grįžau namo, pagalvojau: mums paprastiems žmonėms reikia eiti į jų, politikierių posėdžius ir sakyti, kad jie yra pusgalviai.

Tačiau tada savęs paklausiau: "O kas tu esi, Pranai Šarpnicki? Juk tu esi tik statistinis vienetas."

Bet man jau nusibodo tylėti.

Kvailių šalį valdo kvailiai, o mes esme kaip buratinai. Tas irgi kasė auksinius į žemę tikėdamas, kad išaugs pinigų medis, o atėjo lapė su katinu ir išsikasė. Šiedu irgi buvo prie valdžios.

***
Netiesa, jog niekas mūsų neįtakoja. Mane štai šis siužetas Init TV siužetas privertė grąžinti į gyvenimą šią mano istoriją - spauskite nuorodą>> https://www.facebook.com/inittv/videos/2077756225803869/ 

Daugiau skaityti ta pačia tema:

"Vaikų" fermos ir "Vieningas Kaunas" - Kaunas tvarkosi! 

  Aš kaltinu!

  Švietimo reforma Kaune: uždaryti šimtametę mokyklą! 
Kokia tikroji pastato būklė? 
"Verslo angelai" ir V.Bacevičiaus pradinė mokykla

Kad atlikčiau šventą misiją tais tolimais 2016-ais metais, vasaryje trumpam (savaitei) buvau įsidarbinęs net Pūko TV - kad pasinaudočiau jų priemonėmis ir kažkokia auditorija. Na, žmogus darai ką gali. Su kvailiais kovoji kaip išmanai...

Lisa...bona arba kaip pirkau amerikietiškas kelnes ir neišplaukiau į jūrą

Kadaise buvau pasidaręs "jachtą" sniegu važinėti...

Ši istorija nutiko 2016.04.28. Tada ji ir buvo publikuota mano bloge, bet paskui ištryniau. Bet štai vakar bare "Galeria urbana" klausiausi jūrų vilkio, jachta apiplaukusio pasaulį, Vyto Palavinsko istorijų. Po dviejų su pusę valandos, jam lakoniškai papasakojau savo istoriją ir paklausiau:

-Ką manote?

-Turi gerą draugą, - atsakė šis. - Tamsi istorija... Teisingai padarei, kad neplaukei. Tokių pasiūlymų šiaip sau nebūna. Tikrai galėjo būti, jog ten buvo gabenami narkotikai.

Ir jis prisiminė istoriją, kaip su viena jachta kažkokiame vandenyne, kažkokie bičai (ne lietuviai) plukdė pusantros tonos narkotikų:

-Nesuprantu, kur jie juos galėjo ten sukišti. Juk jachtoje nėra tiek vietos, - svarstė Palavinskas.

Nieko gyvenime nevyksta be reikalo. Kažkaip visiškai atsitiktinai architektas Audrys Karalius mane pakvietė į tą "Galeria urbana". Ne, neatsitiktinai... šioje istorijoje pats gyvenimas man norėjo išsklaidyti bet kokias abejones ir padėti tašką. Taigi klausykite kas man nutiko prieš beveik dvejus metus... O buvo taip...

215-oji istorija. Lisabona yra "plika" bona. Buvo tokia Bona - Lietuvos Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto senojo žmona Bona Sforza d’Aragona(1494-1557). Ir dar sako, kad senovėj žmonės trumpai gyveno...

O "lisa" - rusiškai plika. Tai va, Lisabona man patuštino kišenes iki 160 eurų. O istorija tokia. Joje neminėsiu jokių vardų ir pavardžių, ir gal viskių detalių, ir pasakosiu "vokrug do okolo" - pažodžiui iš rusų kalbos reikštų "aplink iki kažko", o tikslus verimas - "apytiksliai".

Paskambina man vakar toks mano amžiaus bičas, su kuriuo šiais metais kalbėjomės vieną sykį, vienomis aplinkybėmis, kurios yra paminėtos vienoje mano istorijoje, bet tas žmogus ten neminimas niekaip, ir jis sako...

Ne, bet pradžiai turiu aš jums papasakoti kaip pirkau amerikoniškas kelnes. Nuo jų gi viskas ir prasidėjo.

Radau internete amerikoniškus pantus - labai fainai skamba: kaip pautai. Pantai - pautai. Pants.

Galvoju, va nusipirksiu kelnes, kuriomis prieš dešimt metų mane būtų apvilkęs tik esesininkas su valteriu rankose. Na, galvoju, nusipirksiu tokias amerikoniškas, labai ryškias kelnes su visokiais kvailais užrašais. Labai nemėgstu kvailų užrašų ant T-šorts ir ant bile ko. Bet galvoju, nebūsiu konservatyvus - nusipirksiu kelnes ir nustebinsiu žmoną. Tarkim, oranžinės kelnės yra jėga, rodo klasinę padėtį - pažiūrėkite nepakartojamą kultinį rusų filmą "Kin-dza-dza" ir suprasite apie ką kalbu. Užsisakiau internetu pantus, bet siuntimno adrese neįrašiau namo numerio. Na, bet galvoju, visi gatvėje žino kur aš gyvenu. O kas manęs nepažysta tam gali blogai baigtis. Toks jau esu... Aš tikiu žmonėmis. Tas mane ir žudo. Aš tikėjau, kad visgi kelnės mane pasieks. Tačiau kokios! Esu didelis žmogus, tad pasiėmiau pačias didžiausias, prieš tai išsimatavęs ilgius, pločius ir juosmenis. Bet juk amerikoniškos kelnės yra siuvamos Kinijoje - kas to nežino. Kinija yra globalaus pasaulio siuvimo ir kitokių galų fabrikas. Ar nepastebėjote Discovery filmuose, jog darbininkai Pietų Amerikoje nešioja tokias pat pirštines, kurios parduodamos seniuose. Kinija. Kiniečiai kelnes siuva pagal savo dydžius.

Aš žinojau, kad kelnių pirkimas taps istorija arba kažkokia jos dalimi, bet nežinojau kaip viskas išsirutuliuos. Tad iškart pasidariau pritsreen'ą.

Vakar gavau raštelį iš pašto, kad eičiau ir atsiimčiau pautus... Oi, sorry... pantus... kelnes. Į paštą. Nuėjau. Bet šitoje vietoje grįšiu prie skambučio. Žodž, skambina tas bičas ir sako:

-Sveiki, Pranai, plukdysiu jachtą iš Lietuvos į Portugaliją, į Lisaboną. Gal nori kartu papklaukioti. Su mumis plauks policijos komisaras... Išplaukiam šį penktadienį, gegužės 14d. turėtume būti Lisabonoje. Tada sėdam į lėktuvą ir grįžtam. Bilietai pigūs... Aš pirkau už 80 eurų. Daugiau tau niekas nekainuos - tik maisto reikės pasiimti.

-Reikia pasvarstyti, - sakau.

-Tu pagalvok, pagalvok, Praneli... paplaukiosi, paskui ką nors parašysi. Jėzusmaarija...

Na, maarija yra maaarija - marina, morie... Arba kaip Nikulinas, kad aiškino: "Memento morie - značit bac i v morie..." (Vertimas: "...bac ir į jūrą.") Na, o šiaip visi žino, kad visad reikia prisiminti mirtį.

Lisabona

Pavojinga. Galiu nuskęsti. Bet velniškai įdomu. Toks pasiūlymas pasitaiko vienąkart gyvenime...

Žmona susiraukė, uošvienė nė nesuabejojo - plauk, brolį ištiko šokas: "Plauk, plauk... Kada nors galą gausi..."

Paskambinau tam bičui, sakau: "Plaukiu!". Ir šokau ieškotis bilietų skrydžiui namo iš Lisabonos į Lietuvą. Bet laikas tirpsta, o kainos keičiasi. Tas bičas bilietus pirko prieš dvi savaites, tad tokių pigių neberadau, pigiausi po 160 eurų ir tų pačių likę tik 5 vnt., tad nieko nelaukdamas nusipirkau.

Tai buvo užvakar, o vakar gaunu pranešimą, jog atėjo mano amerikoniškos kelnės. Parsinešu, išsipakuoju, užsivelku - per mažos. Kinietiškas dydis. Pasirodau žmonai. Ta juokiasi:

-Žiūrėk, ant jų parašyta "Sailing sports... Regata..."

Ženklas, jog reikia plaukti. Einu pro teliką, rodo apie jachtas, būriavimą... Ženklas. Visi ženklai rodo, kad reikia plaukti ir bus gerai, bet jie gali ir visai ką kitką reikšti!.. Juk kelnės per mažos. Tarsi tas ženklas sakytų: "Tu nori plaukti jachta, bet ta kelionė ne tau..."

Ir naktį sapnavau: "Kažkaip netikėtai nelauktai atsisėdu už didžiulio kamazo vairo. Su manimi kažkokie žmonės, kurių nepažįstu. Pasisukinėju su tuo sunkvežimiu gatvėje, bet paskui, kai jau leidžiamės kelionėn, už vairo atsisėda kažkoks nepažįstamas... Ir mes į tikslą važiuojam šaligatviais, vaikų darželio teritorija, pro mokyklą... Aš baisiuosi, kad tai yra nusižengimas ir policija mus gali pastebėti, sustabdyti nubausti, bet mūsų niekas nesulaiko ir laimingai pasiekiame tikslą..."

Ir ką tas sapnas galėtų reikšti? Aš dar paaiškinsiu, kad jums nereikėtų vargti, spėlioti...

Kelionės dienomis turiu filmavimo, užsakovų pavesti negaliu, vadinasi reikia surasti ką nors kitką vietoj savęs. Skambinu savo geram draugui Vyckai. Klausiu:

-Gali vietoj manęs pafilmuoti? Mat yra toks reikalas, nukrito kelionė jachta aplink Europą.

-O tu tuos žmones pažįsti?

-Ne. Vieną epizodiškai.

-Na, Pranai, aš tavo vietoje neplaukčiau. O jeigu kylyje bus gabenami kokie nors miltai...

Galvoje šmėstelėjo mintis: "Kokie dar miltai?... Kvietiniai ar ruginiai?.. Prie ko čia miltai...". Bet netrukus susivokiau ką jis turi omeny.

Plukdyti turtingiems lietuviams jachtas į šiltas jūras nėra nieko neįprasto - normalus reiškinys. Tačiau...

Einu į paštą atsiimti amerikoniškų pantų, savi pautai tabaluoja džinsuose ir svarstau: kaip čia padarius, kad kelionės išlaidos man atsipirktų. Reikia pasiūlyti kam nors straipsnių. Aišku, ta kelionė niekuo neypatinga, bet galiu įdomiai viską papasakoti.

Manykim, jog tai ką dabar cituosiu yra tiesiog šios istorijos apendiksas.

Iš žurnalo "Kelionės ir pramogos" gaunu laiškutį: "Sveiki, ačiū už pasiūlymą. Yra toks keliautojas A. D., su jachta vienas išmaišęs visą pasaulį. Ne kartą esame spausdinę jo dienraščius. Ir nemokamai. Tai nėra mūsų pagrindinė tema. Geros kelionės, Pagarbiai, O. N., redaktorė."

Iš Makaliaus, garsaus pigių kelionių žinovo žurnalo irgi sulaukiu atsakymo: "Labas, Makalius tau dėkoja už laišką ir patikina, kad jį gavo! Mes pasistengsime kuo greičiau atsakyti, tačiau nepyk, jeigu tai užtruks iki 2 darbo dienų. Bet kokiu atveju, esant skubiems klausimams - būtinai mums paskambink pagalbos numeriu +370 xxxx (8-19 val darbo dienomis, savaitgaliais ilsimės ir telefoną paliekame biure). DĖMESIO - jeigu per 2 darbo dienas negausi mūsų atsakymo, pranešk mums atsakant į laišką. Pastaruoju metu susiduriame su problema, kad vartotojai negauna mūsų atsakymų. Tariu tau didelį AČIŪ už supratimą ir kimbu atsakyti užklausų! Tavo kelionės draugas - Makalius."

Draugas. Koks jis man draugas?! Ir dar tas kreipinys "tu"...

Po kelių valandų susilaukiu jau konkretaus atsakymo: "Sveiki, straipsnius imame tik nemokamai"

Ot, tu rupūže - ir vėl nemokamai! Ne, Makalius man niekad nekėlė simpatijų. Jau kelionės į Paryžių metu suvokiau, jog tas jo kelionių pigumas yra tam tikra fikcija. Mes prasisukome pigiau, nei jis būtų pasiūlęs. Daro vaikis biznį kaip ir visi, tik savaip.

Ai, galvoju pasiūlysiu "Obuolio" leidyklai knygą. Rašysiu kelionės metu, rašau greitai, jau va pusmetį treniruojuosi - auginu "žodžio valdymo meno" raumenį. Iki gegužės pabaigos knyga bus baigta. O ko jiems nespausdinti - juk spaudžia visokį skaitalą, kurio aš asmeniškai neskaitau - nepakliūvu į jų auditorijos ratą. Man jų knygos pernelyg sunkios ir sudėtingos.

Bet ir čia gaunu, kaip su pašluoste per veidą: "Sveiki, dėkoju, kad kreipėtės į mus su savo knygos idėja. Deja, tokių kūrinių šiuo metu leisti neplanuojame. Sėkmingos kelionės! Pagarbiai,  R.N., "Obuolio"leidykla, projektų vadovė"

Niekam manęs nereikia. Aš tarsi nematomas. Nafik, neberašysiu daugiau istorijų - nėra jokios prasmės.

Grįžkim prie istorijos esmės...

Paskambinu tam bičui ir klausiu:

-Žiūrėk, bet man pasistojo klausimas... Kodėl būtent man pasiūlei?

-Na, kai mes kalbėjom tada ant laiptų, tu užsiminei, jog norėtum paplaukioti jachta. Va, dėl to tau ir paskambinau... Pramoksi valdyti jachtą. Su mumis plaukia komisaras...

-Koks komisaras? Kokia jo pavardė?

-Nežinau aš jo pavardės, bet jis dirba komisaro pavaduotoju, - čia pamini policijos komisariatą, kuris tegu lieka paslapty.

-O kokia tavo pavardė?

Jis pamini savo pavardę ir priduria:

-Internete apie mane rasi...

Lendu į internetą, pradedu ieškoti informacijos apie tą bičą ir randu: prieš tam tikrą laiką buvęs įkalintas kaip narkotikų kurjeris, solidžiam laikui. Paskaičiavau - pagal bausmės trukmę, jis jau keleri metai kaip atsėdėjęs. Visai gali būti, kad senais reikalais nebeužsiima, bet juk vilko naminiu šuneliu nepaversi - vilkas vistiek žiūri į mišką. O kur yra kokios nors garantijos, kad ir dabar ko nors nelegalaus negabens. Jokių.

Pasijutau kaip viduramžiais, kai smuklėje ieškodavo jūreivių rizikingiems žygiams į jūrą...

Kaip man dabar elgtis?

Sėdžiu prie namo, saulytė šviečia, gražumėlis, o mano galvelę užgulęs klausimėlis. Pro šalį eina uošvis - "burtininkas". Taip aš jį vadinu. Sakau: "Pažiūrėk ar gręsia man pavojus kelionėje?". Pažiūrėjo - nesakysiu į ką ir kaip, bet pažiūrėjo ir štai verdiktas: "Neplauk - pavojinga. Nežinau iš kur kyla pavojus, bet neplauk."

Susisisekiu su draugu teisininku - papasakoju situaciją, klausiu ką jis mano. Tas man atsako: "Sveikas, aš neplaukčiau... Atsakyti kas grėstų sunku, ypač kad neaiškus būtų tavo statusas jachtoje, jei būtum keleivis, tada paprasčiau apsiginti, bet šiuo atveju traktuočiau kaip įgulos narį ir manau pradžiai semčiau, o paskui jau aikinčiaus kas ir kaip. Pagal užsienio teisę sunku pasakyt kaip būtų, bet už narkotikų gabenimą tikrai niekur neglosto."

Už kelių valandų turiu susitikti su kelionės organizatoriumi, su tuo biču. Bus ir tas policininkas. Turėtume aptarti kelionės smulkmenas, detales: ką pasiimti, kaip viskas bus. Bet aš nusprendžiu, jog kol laikas reikia pasakyti tvirtą "ne". Paskambinu:

-Žinai, aš bijau keliauti... - sakau jam tiesiai šviesiai. Aš nebijau žmonėms sakyti tai ką galvoju.

-Aš bijau, kad mane kelionės metu išmesit paklodėje į jūrą, - tęsiu toliau ir neduodu jam įsiterpti: - Matai, esu patyręs tris elektrošokus... Širdelė mano nesveika. Bijau, kad ji gali neatlaikyti fizinio krūvio. Ir jums problema su manimi gali būti ir man nesinori anksčiau laiko nusibaigti...

-Tu nebijok, plauksim pakrantėmis... į jūrą neišmesim, - juokiasi tas.

-Ne, žinok, bijau, - prisipažinti, jog bijai nėra gėda, tik reikia surasti tinkamą paaiškinimą.

-Tai plauk nors iki Kylio...

-Ne, nerizikuosiu...

-Aš tave suprantu. Gaila. Bet aš tave suprantu.

Tai štai kokia istorija...

O sapnas... Didelis kamazas - sunki, didelė, sudėtinga kelionė. Mes važiavome per draudžiamą zoną - vadinasi yra tikimybė, jog jachtoje iš tiesų gali būti kažko, bet ji tikslą pasieks saugiai. Šiąnakt sapne po tą patį rajoną, per kurį vakar važiavom sunkvežimiu, vaikščiojau saugiai. Nuostabus žalias daugiaaukščių namų rajonas - namai pastatyti tiesiog erdviame parke.

Ženklai... Vakar važiuoju į aerouostą pasitikti dukros. Lėktuvas leidžiasi 11:50. Aš tuo metu tik išvažiuoju iš Kauno. Per radiją girdžiu mergytę sakant: "Kai lėktuvas nusileidžia - keleiviai ploja". Koks sutapimas (!) - mano dukrytė, kaip tik dabar leidžiasi. Ne, tai nėra paprastas sutapimas. Man tai tarsi sako: "Ženklais reikia tikėti! Va, pažiūrėk, kaip viskas sutampa..."

Visų pirma, juos reikia pastebėti, o antra teisingai traktuoti. Pastebėti jau išmokau, bet skaityti dar ne. Štai visiškai ne taip supratau amerikietiškų kelnių reikšmę. Užrašas ant kelnių lyg ir sako, kad taip - reikia plaukti. Bet jis sakė visai ką kitką: "Tu nori plaukti su jachta, bet ta kelionė tau netinkama." kelnės juk per mažos.

O tai, jog kelių leidinių ir leidyklos nesudomino mano pasiūlymai, vėlgi buvo ženklas, jog plaukti nereikia. Yra tokia tiesa: jei aplinkybės tau kiša koją, vadinasi planų reikia atsisakyti. Nieko gyvenime negalima daryti per jėgą. Ir štai, kai jau buvau nusprendęs mesti rašyti istorijas, šįryt mane viena moteriškė pamalonina komplimentais. Hmmm... Atsitiktinumas?

-Aš iškart pagalvojau apie miltus, bet nieko nesakiau, pamaniau, jog pats supranti kur veliesi. Juk ar tave sustabdysi - žinau koks esi kvailai drąsus, - paskui sakė man brolis.

-Ne, aš tikrai nepagalvojau apie miltus. Tik kai apie tai prakalbo Vycka ir labai suklusau, iškart sukilo abejonės.

-Na, kaip tu šitaip, broli...

-O kaip tu? Pameni kaip nusipirkai "marškinius"? Aš nepirkau, o tu pirkai. Visaip nutinka žmonėms...

Štai tokia amerikoniškų pantų istorija. Pamokanti. Savo pautus reikia saugoti... veislei.

Gal aš viską išsigalvoju, tačiau kodėl jis taip atkakliai kartojo, kad su mumis plauks komisaras? Kodėl pasiūlė man, žmogui iš gatvės? Kažkokiam alkanam, basam žurnalistėliui, kaip jam pasirodė. Žurnalistėlis komandoje irgi gera priedanga...

Ne, visa tai, tikriausiai, tik paikos mano fantazijos. bet niekad neprošal būti budriam ir atsargiam.

Rytoj turėjau išplaukti į jūrą... Rytoj turėjau tapti jūreiviu... bet rytoj esiu kapstytis sode, jei bus geras oras. Reikia baigti tvarkyti vieną terasą... Rytoj...

"Nežiūrėkit į telefonus - jus tuoj apvogs..."

Nūdienos papročiai ir gyvenimo būdas. 2017.12.28

413-oji sitorija. Seniau būdavo - sėdžiu prie gydytojos kabineto, tyrinėju vorą ropojantį siena, tyrinėju senutę, bubutę, patrauklios mamytės kojas. O ta sėdi priešais mane įkišusi nosį į telefoną. Tada galvodavau: "Ką jie ten skaito? Ką jie ten randa? Kokios mažos raidytės tuose ekranėliuose - ką ten perskaitysi! Tiesiog akių gadinimas".

Bet taip galvojau, kol pats neįsigijau išmanaus telefono. Aš konservatyvus - tik po dviejų metų gilių apmąstymų pribrendau naujam telefonui: "Ir aš noriu išmaniojo!" Tačiau vis negalėjau prisiruošti pirkti. O kur skubėti?

Kai maniškis sugedo, išsitraukiau seną, savo septynmečio sūnaus. Sūnus jį "pasikeitė" į išmanujį, kad galėtų žaisti. Kai tas sugedo, pasiėmiau iš brolio, mat jis įsigijo išmanųjį ir tapo modernus. O aš vis sakiau: "Man tinka bile koks, kad tik būtų galima paskambinti ir atsiliepti". Aš net žinučių siųsdavau gal dvi per mėnesį - neturėjau įpročio, o be to tingėdavau maigyti pirštu klaviatūrą. Galų gale ir tas sugedo. Jau ketinau išsitraukti 1998-ųjų "Nokią" - kažkada žmona privertė dar veikiančią plytą padėti į stalčių. Tada sakė: "Man gėda, kad tu į susitikimus eini su tokia seniena..." O man kas, man nusispjaut: vistiek visad žmonės tik apie save galvoja, o ne apie kitus.

Kai išsitraukiau seną "Nokią" žmona girežtai tarė: "Ne!" ir pati nupirko man telefoną. Nupirko ir padovanojo. Pasitaikė proga. Gal velykos, gal kalėdos, gal gimtadienis, gal vardo diena, o gal šiaip - penktadienis.

Ir tada pakliuvau į kitą pasaulį. Jis man atsivėrė. Terra incognito! Anksčiau galvojau, jog interneto man pakanka prie stacionaraus kompiuterio, dabar jo prireikė ir virtuvėje, ir miegamąjame ir tualete - atliekant kietą reikalą. Bet gatvėje vis dar nenaudojau mobiliųjų duomenų - o kam? Eini, žvalgaisi - kažką pamatai, pavyzdžiui einant per gatvę (ne vietoj) automobilį...

Bet ėmiau ir pakeičiau GSM operatorių - naujasis pasiūlė daugiau gigabaitų už tą pačią sumą. Nereikėjo man tų gigabaitų, bet paėmiau. Nė nenutuokiau, kokią pandoros skrynią pasiimu: dabar galėjau kur panorėjęs lysti į internetą, braukti žemyn aukštyn feisbuko juostą, rašalioti ką nors ant savo sienos, fotografuoti ir iškart kišti fotkes į tą fuckbuką. Ne, iš tiesų, tai geras socialinis reiškinys. Ir kvailiai tie, kurie jame neturi profilio. Mes nematome žmogaus, bet galime tarpusavyje pliurpti, vertinti, džiaugtis. O žmogui reikia socialinės terpės! Kaip vandens, kaip oro! Bet mes imame nebematyti apskritai nieko. Aš dar nepasiekiau tokios stadijos, jog braukyčiau telefoną eidamas šaligatviu, per gatvę, vairuodamas automobilį.

Bet štai užsuku Laisvės alėjoje į kavinukę. Prie staliuko sėdi keturi jaunuoliai, tyli, žiaumoja bandeles ir palinkę spokso į savo išmaniųjų telefonų aparatus. Vienas šypteli, kitas kažko šypteli - juos stebint, atrodo lyg visi keturiese tarpusavyje susirašinėtų telefonais, jog bendrautų per mesindžerį ar skaipą vienas su kitu. Nes kaip kitaip paaiškinti kurių velnių jie visi kartu?! Tarpusavyje nesikalba, vienas kito nemato - kam sėdėti kavinukėje drauge?! Žinoma, taip nėra - kiekvienas jų bendrauja su kažkuo... bet tokia kvaila mintis, kad per internetą bendrauja tarpusavyje, man visgi šauna galvon, juos stebint penketą minučių! Per tą laiką jie nepakelia akių, jie nesižvalgo, jie nieko nemato, jie net nepastebi, kad aš demonstratyviai atsisukęs į juos, išsidrėbęs kėdėje, nenuleisdamas nuo jų akių dėbsau. Žiūriu drąsiai, akiplėšiškai, atviru žvilgsniu - tokiu, kokį gali išvysti kur nuvažiąvęs į kaimą. Jaunuolius galiu tyrinėti neslapstydamas žvilgsnio - apžiūrinėti ką geresnio turi. Jeigu būčiau vagiukas, ko gero, priėjęs, galėčiau juos ir apšvarinti - nepastebėtų.

Du jaunuoliai pakyla. Vienas jų kažką burbteli, kitiems dviem, vis dar sėdintiems ir knapsintiems virš telefonų. Nueina. Po minutės tie du pastebi, kad liko vienui vieni - na, kaip šitie... anie... kaip šitie pokario partizanai - vienui vieni... Pakyla ir vis neatplėšdami akių nuo telefonų, nueina kavinukės durų link.

Atverkite plačiau akis. Apsižvalgykite aplink. Nebūtina žiūrėti į varnas, į pastatų grožį, į saulę - jūs pasižiūrėkite aplink, į žmones vaikščiojančius gatvėse su telefonais rankose.

Vos prieš 20 metų mes savo kontoroje dalinomės vienu mobiliuoju telefonu - jį gaudavo tas, kuris svarbiu reikalu važiuodavo į kitą miestą, kad būtų "ant laido" - kad nebūtų be ryšio. Dabar visi ant ryšio, bet vistiek be ryšio.

Tą patį vakarą... Vakar... toliau slampinėdamas Laisvės alėjoje, užsukau į gražų knygyną. Žmona mane stvėrė už alkūnės: "Neik ten!". "Kodėl?!". "Ten kavinė!". Nepatikėjau, užsukau. Tai buvo jaukus knygynas. Buvo. Dabar ten daugiau kavinė, nei knygynas, nes prie knygų beveik neįmanoma prieiti, o antrame aukšte, kur būdavo pardavinėjami visokie žodynai, dabar ant pakabų kėpso šmutkės - rūbais nepavadinsi. Pavadinsi, bet nepagadinsi. Prie knygų neįmanoma prieiti, nes visur staliukai ir sėdi žmonės. Kažkaip nesmagu dėbsoti į knygų lentyną, stovint šalia staliuko, prie kurio žmonės gurkšnoja kavą. Ne, ne... visai normalu, nes tie žmonės tavęs nemato. Drąsiai galite netgi pasilenkti ir per jų galvas iš lentynos ištraukti kokią nors knygą - jie tavęs nepastebės. Kaip tai?!

Praveriu duris ir ant slenksčio sutinku seną draugą - jis mane neiškart atpažysta. Persimetame keliais žodžiais - jis vis dar skaito fantastines knygas, o aš jau nebe. Kam skaityti fantastiką, jei gyveni ateityje?!

Įžengiu į knygyną, priekyje platus prekystalis, anapus jo stovi dvi gražios merginos - abi nuleidusios galvas į mobilius telefonus - manęs nepastebi. Nepastebi potencialaus pirkėjo! Tai ko jos ten stovi?!

Eidamas pro šalį pasišaipau:

-Nežiūrėkit į telefonus - jus tuoj apvogs...

Merginos nustebusios pasuka akytes į mane - juokas buvo ne vietoje. Čia niekas nieko negali nei pavogti, nei apvogti. Beveik visi prie staliukų sėdintys knygų mėgėjai subedę nosis į mobilius telefonus. Ne, ne... aš jums nepasakoju nei sapno ir necituoju kokios nors fantazijos - tai realybė. Ją matote nuotraukoje: prie stalo sėdi porelė, šalia jų porelė kavos puodukų, jų rankose porelė išmaniųjų telefonų, dvi porelės akių susmigusios į ekranus. Kompozicija tokia smagi, jog pasiryžtu fotografuoti - žinoma, iš toli, kad nepastebėtų. Bet staiga suvokiu, jog man nėra būtina ko nors daryti vogčiomis - prieinu prie jų per poros metrų atstumą ir ramiai pasidarau jų fotkę. Jie manęs ir tada nepastebi. Niekas nieko nebemato. Nuostabu!

Dabar jūs manote, jog imsiu smerkti išmaniuosius telefonus, žmones, technologijas? Oi, visai ne... nėra to, iš ko neišeitų gėris: jei pamatėte gražią merginą įsmeigusią akis į telefono ekraną, galite drąsiai iš arti apžiūrėti jos kojas, užpakalį, krūtinę - viską. Ir galite spoksoti ilgai ir ramiai - ji jūsų nepamatys.

Štai visai neseniai iš uošvių parsinešiau krūvą laikraščių prakuroms. Aš senoviškas, mano katilinėje malkom kūrenama krosnis, ne dujos. Tenka įkurti ugnelę, o popierius gerai dega. Kai nebeliks uošvių, teks užsiprenumeruoti laikraštį, kad žiemos sezonu turėčiau kuo ugnį įkurti. Bet štai ką pagalvojau apie tą laikraščių krūvelę... Žiūrėkit kiek pagyvenę žmonės perskaito! Išeitų kelios knygos. Tačiau žmonės skaito laikraščius. Bet ir laikraščiai jau atgyvena. Ir aš jau seniai nebeskaitau laikraščių - gal jau kokie 20 metų - pasitenkinu informacija iš interneto - ten galima pasirinkti. Bet vistiek esu senamadiškas: skaitau knygas. Bet vistiek, ir aš, vis pagavęs laiko, kišu nosį į feisbuką. Tiesa, gatvėmis vaikštau žvalgydamasis.

Ar reikia plačių išvadų? Ne, ne, ne... Kai prieš gerą šimtą metų mokslininkai suko galvas, kaip reikės ateityje iš Paryžiaus gatvių iškuopti arklių mėšlą, nes gausėja kinkomo transporto, problema išsisprendė savaime, nes atsirado automobiliai. Ar šiai istorijai reikia moralo? Ne, ne, ne... žmonių pasaulis nestovi vietoje. Neieškokime vakarykščios dienos. Drąsiai žvelkime į ateitį. Viskas bus gerai. Gal tas gėris mums ir nepatiks, bet bus gerai. Iš to kas nors išeis, o kai išeis, nebepareis. Čia toks pastarųjų dienų mano mėgstamas žodžių derinys.

Kaip su amerikonu po Skuodą vaikščiojau

409-oji istorija. Pasakojimas bus ilgas, nes internetas guminis. Jei tingite - neskaitykite, bet jei perskaitysite - gal ir nesigailėsite. Gal...

"Dėkui dar kartą, Pranai, už fantastišką pasakojimą, paties laiką ir entuziazmą! Jeff'as euforijoje - netgi vakarienė pas visiškai nepažįstamus žmones (kurios jis - kaip natūralus intravertas, labai bijojo), buvo kažkas kosminio," - po viešnagės Skuode rašė man Arūnas L., kuris mano pliurpalus vertė į anglų kalbą. Nors kai pasisveikinau su Džefu (Jeff) ir pažėriau keletą sakinių, jis man tarė:

-O jūs puikiai kalbate angliškai!

Visas miškas šnibždėjosi, jog zuikis šneka visomis pasaulio kalbomis, bet niekas nežinojo, jog jis gerai buvo išmokęs visomis kalbomis tik tris sakinius. Juokauju... Moku net arabiškai. Ir kai prireikė, supratau ką jie ten burbuliuoja, o kai mokiausi arabų kalbos - vienas draugas pavydžiai paklausė: "Gal vyksi į Arabų Emiratus dirbti?" Ak, kaip mums rūpi svetima piniginė! Ak, kaip mums godumas aptemdo akis! Arabų mokiausi tik todėl, kad man taip šovė į galvą ir baigiau mokslus, kai interneto tinklapis po 30-ies dienų pasakė: "Fuck!" - arba moki babkes arba toliau nebesimokai. Taip mokslus ir nutraukiau, tačiau kelias frazes išmokau. Mokėti kalbų yra gerai, būtina ir smagu. Moku ir vokiškai. Išmokau iš tarybinių filmų. Kai kartą per vakarėlį reikėjo sakyti tostą, pakilau, iškėliau taurę ir sušukau: "Hände hoch!" (Rankas aukštyn!) - vokiečiai prapliupo juokais. Ar daug kartais reikia mokėti - svarbiau kaip tu pritaikai tas savo menkas žinias.

Rytas nežadėjo nieko gero - apsiniaukę ir lijo. Ar mano svečiai nepabijos?

Aš pats kaip, koks studentas prieš egzaminą išsitraukiau šūsnį popierių ir ėmiau kartotis pamokas - juk gidu tenka būti pirmą kart gyvenime. Tai ir atradimo džiaugsmas ir baimė. Baimė, kad kažkas nepasiseks. Kad užstrigsiu, kad pritrūks žodžių, kad nebus ką pasakoti. Pasakoti bus ką, bet reikia įdomiai. Ogi kaip yra su tais turistais... Klausaisi gido ir žiovauji, nes žeria datas, laikotarpius, renesansus, barokus (ne burokus), pavardes... ir tai absoliučiai neįdomu, nes su tavimi tai mažai kas susiję.

"Pažvelkite į dešinę, pažvelkite į kairę..."

Fotoalbumas apie šiuolaikinį Skuodą. Kaina 60€. Užsakymai: +37069877523

.

O kai ten meti akį, nepamatai nieko įspūdingo. Tik kokį nors paminklą ar lentelę su užrašu, kad čia kažkas gyveno. Skuode net tokių lentelių nėra - keli paminkliniai akmenys - džiugu kad bent jų yra. Nelikę net pastatų - paskutinis karas viską nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kas Skuode gali būti įdomaus. Taip galvojo ir Arūnas, kuriam tas Skuodas toli, toli kažkur už horizonto - jis ne iš šių kraštų.

O mano amerikonas apie savo senelį žino irgi mažai. Tik tiek, kad jis čia gyveno.

Pastaruoju metu dažnai galvodavau, kas gali išgelbėti Skuodą? Labai daug ką galima prisvaičioti. Galėčiau kaip Ostapas Benderis (iš "Dvylikos kėdžių") sukurti Vasiukų planą. Fantazijos turiu pakankamai. Tačiau kas tai įgyvendins ir už kokius pinigus. Kas patikės? Juk žmonės inertiški. O juk patikėti turėtų visi skuodiškiai ir visi jie paskui turėtų pajusti piniginę naudą. Bet apie tai pasikalbėsime kada nors kitą sykį - kai tam pribręsime... Tačiau dabar yra kaip yra: nėra net elementarių lentelių, kur kas žymesnis gyveno. Nėra net kažkokių informacinių lentų su senomis miesto nuotraukomis ir patraukliais pasakojimais. Net užsukus į Skuodo istorijos muziejų, koridoriuose ant sienų kabo nuotraukos su kažkokiais žmonėmis, kurie jau seniai mirę ir aš jų nepažįstu - jie man ne giminės, ne pusbrolių seneliai - kažkokie šešėliai iš praeities. Man kaip eiliniam žmogeliui trūksta gilaus išsilavinimo, kad tos nuotraukos pasirodytų labai įdomios. Turi giliai domėtis kultūra, būt jos fanu ir kone melstis kiekvienam istoriniam-kultūriniam pirsatelėjimui. Tačiau aš kitoks - paprastas. Mano žmogeliai, kurios vedžiosiu po miestelį irgi paprasti ir jiems reikia kažko įdomaus. Reikia pasakojimo. Neužteks pasakyti, jog va čia stovi apgriuvęs malūnas, o va čia tikėtinai stovėjo miesto rotušė. Žmogus pažiūrės ir pagalvos: "Taip, stovėjo... Na, ir kas?"

Kai mes skaitome romaną, mintyse sukuriame spalvingus veikėjų charakterius, matome gatves, peizažus, nors iš tiesų viso to neegzistuoja ir gal netgi niekad nebuvo realybėje. Vadinasi vedžiojant po miestą, kuriame nieko neliko, tenka kliautis romano vertu pasakojimu ir gerai besisukančiu liežuviu. Štai kur kertinis turizmo akmuo - tikrus istorinius faktus pateikti kaip intriguojantį romaną.

Ir šiaip... dažnai žmogui nusispjaut, į kažkokias žymias asmenybes - jos toli nuo jo gyvenimo, nuo jo tėvų ar senelių gyvenimų. Va, jei buvusios muitinės vietoje būtų lentelė su buvusių paprastų pareigūnų pavardėmis, nuotrauka ir lakoniška istorija apie tai, kaip jie gaudė žymiausiąjį Skuodo tarpukario kontrabandininką, būtų visai kas kita. Bet to nėra. O kai nėra, nėra ir vietos aimanuoti, bei skūstis - tenka veikti.

O veikti buvo ką. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti žmonių nakvyne. Smagu, jog pačiame Skuode esma net dviejų viešbutukų su mielais jų savininkais. Tai puiku. Vietinis tikriausiai nelabai supranta kodėl, tarkim, negalima apsistoti per kokius 10 km nuo miesto, gražioje sodyboje. Be abejo galima. Tačiau skuodiškis visai kitaip žiūri į pasaulį - nuo centrinės aikštės. Juk Mosėdis ranka pasiekiamas: "Kas čia yr... brūkšt ir nuleki..." Tas yr tik skuodiškiui, o žmonėms atmynusiems kelis šimtus kilometrų jau nebesinori trankytis po apylinkes. Ir įsivaizduokit, kaip jis turi jaustis išėjęs į gražios kaimo sodybos kiemą, kai viskas apniukę ir lyja. Kažkaip nesinori lysti į automobilį ir trenktis į kažkokį miestuką, kuriame nežinia ką rasi. Tačiau visai kitaip atrodo apsistojus pačiame Skuode - tu jau jauti jo pulsą.

Mums bemaž taip įvyko Mosėdyje. Juk planavome nuvykti į sūrių šventę Šaukliuose, bet kai apie 17:00 išėjome į gatvę ir pamatėme lietaus maršką, pilką švininį dangų (kaip rašė Majakovskis, kai lietus rodos prasismelks iki kaulų čiulpų) - nusprendėme, jog sūrių šventėje tik susigadinsim labai pakilią nuotaiką, nes greičiausiai nelabai ką ten rasim - visi bus sulindę kur nors į pastatą. O užsieniečiui reikia reginio. Vietiniams, be abejo, ta pati situacija atrodo visai kitaip - šventė ko gero jiems buvo smagi.

Pas Nerijų

Skuodiškiai pasiūlė dvi geras vietas nakvynei - pas Nerijų arba pas Romą. Džefas pasirinko Nerijų arba kaip skuodiškiai tą vietą vadina - daukinę. Kadaise, kai šį pastatą tik statė, man gerai žinomas skuodiškis X, norėdamas pasižiūrėti kaip sklinda gandai, vienai pliotkerkai pasakė, jog tame pastate bus viešnamis... Skuodas tuo ir patikėjo. Po kiek laiko tas skuodiškis X sutiko savo draugą, o tas ir sako: "Ar tu žinai, kad ten bus viešnamis?". Va, tokia pikantiška istorija - miesto legenda.

Nepasakosiu - negaliu išduoti sėkmės paslapčių - kaip mes vaikščiojom ir važinėjom po Skuodą ir ką pasakojau - galiu tik pasakyti, jog nesustodamas liežuviu plakiau nuo 11:00 val. ryto iki 15:30 val. Tikrai nesustodamas. Ir taip jau nutiko, jog temų atžvilgiu pasakojimas buvo nepaprastai sklandus. Galbūt todėl, jog visur gebu rasti sąsajų, gerai sukasi smegenys ir pavyksta lengvai kooreguoti maršrutus pagal susiduriusią situaciją ir orą. Vienur svečiai šypsojosi, kitur tyliai juokėsi, o jau ten kur reikėjo - šiurpinau. Ne faktais, o gerai parinktais žodžiais, pasakytais su emocija ir laiku sustojant, paliekant daugtaškį. Netikėta iškalbinga pauzė, kaip pagal Stanislavskį - dėkingas už tas pamokas buvusiam Skuodo saviveiklinio teatro režisieriui Rimantui Norvilui. Tai buvo seniai, bet protingus patarimus saugau ilgai ir kaip auksą.

Pasiūliau amerikonui užsukti į Skuodo muziejų, bet jis tik papurtė galva - ką jis ten ras. Ten nieko nėra apie jo senelį.

-Kadaise Skuode lankėsi mano mama. Ji sakė, kad kažkur mačiusi lentelę su mano senelio pavarde... - sako jis man.

Kur aš jam tokią lentelę parodysiu, jei pats jų niekur nemačiau. Netgi nemačiau jokios lentos prie Skuodo bažnyčios apie kunigą P. Žadeikį, o jau ką ten kalbėti apie kažkokį Kangisserį.

Iš tos terasos mes pradėjome kelionę po Skuodą.

Nepabijojau svečiui papasakoti, jog kavinėje, šalia mūro kryžiaus sovietmečiu buvę viešieji tualetai. Smulkmena, bet ji visiems pakėlė nuotaiką. Nepaisant to, mes mielai ten išgėrėm kavos ir ilgokai prasėdėjome, kalbėdami apie Skuodo žydus. Būten čia apžvelgiau jų atsiradimo istoriją mieste. Ši kavinė tikrai strategiškai geroje vietoje bet kokios tautybės turistui - graži vieta, gražiai įrengta, mielas personalas.

Po ilgo vaikščiojimo reikia užkąsti ir išgerti alaus. Žinoma, galėjome vėl užsukti į parkelį, prie Mūro kryžiaus, bet dar liko laiko iki sūrių šventės - kodėl nepašokus iki Mosėdžio, akmenų muziejaus.Ten malūnas, ten restoranas... Pasirodo jo ten jau nebeesama. O juk tokia šauni vieta. Bet, matyt, žmonės kurie laikė tą užeigą, kažką ne taip darė. Vieta gali būti stebūklinga, bet ne viskas nuo to priklauso.

Ir ką daryti?

Bet čia mums tuoj muziejaus darbuotoja mielai pagelbėjo, parodydama, jog už kelių šimtų metrų yra puiki vieta. Ir iš tiesų ten buvo gera. Barmenas labai paslaugus, dėmesingas, akimirksniu pagaudavo mūsų žvilgsnius, o retkarčiais neįkyriai paklausdavo ar mums ko netrūksta. O juk dažnai kavinėse bei baruose, nei žvilgsniu, nei pirštų spragsėjimu, nei reikšmingu krenkštimu aptarnaujančio žmogaus neprisikviesi.

-Kas čia tokie buvo? - išeinant pasiteiravo manęs barmenas. Juk smalsu.

-Amerikonas. Po Skuodą vedžiojau.

Mosėdis... kai nelyja ir jei esi paukštis...

-Man visad įdomu žinoti kas pas mus lankosi... Neseniai buvo atvykę jauni rusiukai. Pasirodo kadaise jų senelė Mosėdžio malūną gavo dovanų ir dabar praėjus dešimtmečiams, palikuonys atvyko pasižiūrėti... Ne, ne... ne turtą atgauti, o tik pasižiūrėti kur gyveno jų seneliai, ką veikė...

Paskui užsukom ir į akmenų muziejų. Tik gaila, jog jo darbuotojos nelabai ką galėjo papasakoti, o juk apžiūrint tas keturias ekspozicijos sales būtų galima pasakoti ir pasakoti. Bet aš tylėjau, nes man akmenys kaip akmenys - gražūs, blizga ir tiek.

Nupėdinom iki skulptūrų parko tako pradžios, bet tuoj pasukom atgal - amerikonui, kuris gyvena kalnuose ir visokiausių akmenų per akis, jis nepadarė jokio įspūdžio.

Pamenu vasaros pokalbį telefonu su "Mūsų žodžio" žurnaliste. Ji labai piktinosi, kad Mosėdžio akmenų parke ruošiamasi statyti kažkokį neva aplinką darkysiantį apžvalgos taką ar bokštą. Tada pagalvojau: "Kokie visgi kartais tie žurnalistai yra kritiški ten kur reikia ir kur nereikia... Kritiška nuostata į bet ką, kas yra nauja..." Juk neretai vien apžvalgos bokštas sutraukia begales turistų. O juk pasilypėti ir iš viršaus apžvelgti Mosėdį būt visai smagu. Lygiai taip pat smagu būtų, jei ir Skuode dykinėjantis žioplys galėtų įkopti į kokį nors bokštą, iškilusį aukščiausioje vietoje.

Bokštas - pokštas... Ne nereikia jokių bokštų ir apžvalgos takų. Mums nieko nereikia, bet pašiepti, pasičydyti, pakritikuoti visad smagu.

-Papasakokit apie save... - paprašau aš Džefo.

-Mano senelis Isakas (Yitzhak) Kangisser'is 1920 metais emigravo į JAV. Iš pradžių įsikūrė rytų pakrantėje Konektikute prie Niujorko. Emigravo beveik visa giminė ir daugelis jų pasikeitė pavardes, - pasakoja man Džefas (Jeff) Brigantti.

-Kodėl?

-Bandėme paslėpti žydišką kilmę.

Džefas gimė Niujorke, bet po keleto metų šeima persikraustė į Čikagą ir ten jis praleido visą jaunystę. Vėliau Viskonsino valstijoje, Medisone įstojo į universitetą, jį baigė, įsidarbino ir 25-erius metus vienoje ir toje pačioje kompanijoje sėkmingai kopė karjeros laiptais.

Džefo močiutė kilusi iš Rygos - su Isaku susituokė dar Lietuvoje, Skuode. Neva, Isakas Kangisser'is pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių buvo paskirtas Skuodo meru. Reikėtų pasirausti P. Žadeikio "Didžiojo karo užrašuose"...

-Kuo dabar užsiimat? Kokia profesija, kuo gyvenimas džiugina?

-Medisone baigiau koledžą. Genetikas pagal išsilavinimą. Dirbu rinkodaros ir pardavimų srityje. Esu mokelulinės biologijos rinkodaros vystymo padalinio vadovas. Mūsų kompanija, kurioje dirba apie 50 tūkst. žmonių, pardavinėja mokslininkams skirtus, su genetiniais tyrimais susijusius įvairius produktus. Jeigu, tarkim, reikėtų nustatyti ar kukurūzai modifikuoti ar ne, tektų juos sutrinti ir išskirti iš jų DNR, nustatyti jos seką. Tam turim visus reikiamus reagentus ir įrankius,bei kuriam naujus. Atliekam tėvystės testus. Esant reikalui galim bet ką klonuoti.

-O mane galite klonuoti?

-Laisvai. Tik ar būtina?.. Ar dar vieną tokį atlaikytų šis pasaulis, - juokiasi Arūnas L.

Džefas turi du vaikus: 14-likos dukrą ir 11-likos sūnų. Gyvena Naujajame Denveryje, Kolorado valstijoje, kalnuose. Greit jam sueis 48-eri.

-Koks jūsų hobis?

-Žiūrėti sportą, beisbolą. Esu didelis “Chicago Cubs” fanas, - kukliai šypsosi Džefas.

2016-ais metais beveik visa Čikaga buvo išprotėjusi dėl beisbolo ir “Chicago Cubs” komandos, juk ši vėl čempionais tapo tik po 108 metų pertraukos!

-Koks ekonominis gyvenimas Amerikoje?

-Gyventi Amerikoje yra gera. Priklauso kokiam regione ir kokiame mieste gyveni. Gali būt geriau, blogiau. Bet šiaip tai yra laisva šalis, žmonės čia gyvena atsipūtę. Priklausomai nuo to kas valdo, gali kisti mokesčiai - būti didesni, mažesni, per maži ar per dideli, bet šiaip žmonės gyvena ir džiaugiasi.

-Kaip kilo mintis atvažiuoti į Skuodą?

Čia už Džefą man atsakė Arūnas, jo kolega Lietuvoje:

-Jis užima pakankamai aukštas vadovaujančias pareigas ir jam dažnai tenka koordinuoti rinką ir šiaip dalyvauti sprendimus priimančiuose susirinkimuose. Lietuvoje jis tikriausiai jau dvidešimtą kartą per 10 metų, kai mūsų įmonės susiliejo. Aplankyti Skuodą - jo sena svajonė. Tik šį savaitgalį išpuolė dėkinga proga ir atsirado laiko, kažkur praleisti laiką, tad mes nusprendėme vykti į Skuodą.

Planuojant viešnagę Skuode Arūnas L. apie Džefą man parašė: "Žodžiu, mėgsta pavakarot, nors kai bendraujame darbinėje aplinkoje - konferencijose, komandiruotėse - niekad neperžengia labai griežtos ribos. Man rodos, paprasta pažintinė diena, plius lašas samanės vakare būtų pats tas."

O man svečias, kaip kokiam arabui - šventas. Reikia vakarėlio - turi būti vakarėlis. Klasiokas Arūnas T. mielai mus priimtų, bet esama svarbių asmeninių priežasčių. Na, gerai. Su Tubinu perbėgam per galimus variantus - nėra tokių. Hmm... Kreipiuosi į vieną asmenį iš FB grupės "Mano senasis Skuodas", tas nelabai suprato ko noriu. Žodis nėra patikima bendravimo priemonė, nes jis ir jo kombinacijos yra daugiaprasmės. To mane mokė universitete.

Tada paskambinu kitam asmeniui iš grupės, kuris mielai pagelbėtų, bet jis Moldovoje su verslo reikalais. Hmmm... Ką daryti?

Surizikuoju vėl kreiptis pagalbos į FB grupę.

Žmonės mieli, norėtų padėti, bet... vieni gyvena butuose, kiti išvykę, treti gal nedrįsta... Ir dar čia tie mano "reikalavimai-norai"... kad ir padainuot, ir pašokt, ir anglų kalbą mokėt, ir prie stalo kompaneiskai pasėdėt... Pamiršau tik apie samanę parašyti, bet mano nuostabai vakare Juozapas Jautakis pastatė smetonišką grafiniuką "ypatingosios" - kad būt galima žemaitišką dvasią pajusti. Geras buvo samogonas - tas lietuviškas viskis, kuris visiškai nenusileido amerikoniškam. Džefas nepasikiaulino - irgi pastatė.

Tačiau prieš porą dienų nežinojau, kad taip bus.

Užeiga Mosėdyje. Čia mes prisėdom valandžiukei atsipūsti.

Ne visi gi sėdi feisbuke, kiti tik retkarčiais ten užsuka, o man laikas bėga, tirpsta... Norinčių priimti mūsų šutvę neatsiranda ir likus porai dienų iki šeštadienio, nuleidžiu rankas. Sunku man, žemaičiui pralaimėti ir pasiduoti, bet tenka... Ir čia parašo gera draugė iš Amerikos. Sako: "Pranai, tu man gerą darbą padarei, ir aš galiu bent jau pamėgint..." Ir prasideda istorija, kaip "Krikštatėvio" filme: aš tau skolingas paslaugą ir galiu padėti, nes man irgi skolingas paslaugą". O aš irgi važiuoju į Skuodą būti Džefui gidu, nes irgi kažkam esu skolingas paslaugą, o tas "kažkas" man dar rugpjūčio pradžioje rašo: "Pranai, Arūnui reikia pagalbos..." Suprantate kokia čia painiava! Paslauga už paslaugą ir ta paslauga už kitą paslaugą, o dabar aš jau lieku skolingas paslaugą Viliutei Jautakienei. Ne, ne Viliutė man taip nesakė, bet aš taip jaučiuosi.

Taigi ta garbinga ponia iš Amerikos man pasišauna pagelbėti. Pas mus vakaras, o ten gili naktis, bet ji man rašo: "Čia gyvena netoli manes tokia moteris iš mūsų Skuodo, jos sesė [...] turi didžiulį ūkį. Manau kad dalyvaus [...], galiu paklaust ar ji sūrius darys ar ne, nes turi virš N karvių."

Štai koks galingas yra Skuodas - savo čioptuvais apraizgęs pusę pasaulio (jei ne visą)! Ir tuo pačiu toks juokas ima: amerikonui vakarėlis organizuojamas per Ameriką.

Kodėl taip detaliai pasakoju? Ogi pažiūrėkit kaip mūsų pasaulis yra apsiraizgęs nematomais ryšiais ir saitais, kaip koks grybienos tinklas, kuris ir palaiko tą gyvenimą. Mes nuolat liekam kažkam skolingi "paslaugą" - liekam dėkingi. Ar tai yra blogai? Tikrai ne, jei tik neperžengiame įstatymo ribų.

Neperženkite!

O padėti vienas kitam ir likti skoloje - ir moralu, ir gerai, ir nuoširdu, nes kažką gero atlikdami kitam, net nepažystamam žmogui, mes iš jo neprašome pinigų, mes nesiekiame savanaudiškų tikslų, mes tiesiog iš geros širdies imamės, rodos, neįveikiamų žygių. Tampame draugais, "giminėmis", bičiuliais, pažystamais... Prisiminkime tą pasaką: viena rykštelė lengvai sulaužoma, o jau šluotos neįveiksi. Taigi, mes, grupės "Mano senasis Skuodas" nariai ir esame ta šluota, kuri neleis Skuodui numirti. Netgi jei ten dabar nėra kažkokių lentelių, jos atsiras. Tik svarbiausia, nepykime nei ant valdžios, nei ant kaimyno, kad tas kažko nepadarė. Ar mes patys viską padarome? Juk pirmiausia reikia ką nors duoti, o paskui tikėtis, kad kažką gausi. Ir nebūtinai gausite iš to paties žmogaus ar giminės - pasaulio dėsnis yra toks keistas, jog jei kažką pametei Skuode - dešimteriopai rasi Kaune ar Paryžiuje. Čia piktas liežuvis man mes: "Ką čia Prani pliurpi - mes valdžiai va kiek atidavėme ir tu dar siūlai kažkam kažką duoti!" Duoti yra ne tas pat kas mokėti mokesčius. Kiekvienas mūsų kažką galime duoti Skuodui. Nuo to ir reikėtų pradėti. Tada atsiras ir lentelės, ir pinigų valstybiniuose aruoduose. Tikrai taip bus.

Bet štai, kai jau vakarėlį ėmiau organizuoti per Ameriką, kai jau Arūnui Leipui pasakiau, jog vakare sėdėsim daukinės kiemelyje ir žiūrėsim į garažų duris, tuoj už valandos FB grupėje man parašė Viliutė Jautakienė:

"Laba diena. Malonu, kad mane mini. Mano sodyba laisva, visiems preinama ir visi joje laukiami. Nėra ten kažkokio įdealaus grožio, bet man visą grožį duoda naturali gamta; medžiai ir vanduo, kurie po sunkios dienos gaivina ir ramina. Jeigu būtų noras, pasiskambinkite man ir susitarsime. Tik bijau, kad tos dainos ar beišeitų, nebent kaip Pranas sakė: liuob šuokt liuob dainoutė...."

Ir pranas vakare tą dainą užtraukė. Ir mes dainavome...

Bet...

Manote, mūsų visų nekaustė baimė?

Iš pat šeštadienio ryto Viliutė paskambino:

-Ar planai nesikeičia?

-Ne, sėdim Skuodo parkelyje ir kalbamės.

-Tai gerai! Bėgu skusti bulvių cepelinams...

O aš pats galvoju: "Gyvenime nematęs nei Viliutės, nei jos sodybos - nežinau ką rasiu, kaip pasitiks ir ar patiks svečiui? Ar rišis pokalbis ar bus smagu?"

Mosėdyje su Arūnu Leipumi rūkome, žvelgiame į ūkanotą miestelio tvenkinį ir jis sako:

-Aš bijau... Aš pirmą kartą veliuosi į tokią avantiūrą... kad vykti į svečius pas nepažystamus žmones...

O aš pagalvoju: "Mes visi nepažystami..."

Džefas nieko nesako, bet iš jo povyzos jaučiasi įtampa. Bijosi ir jis.

Viliutė optimistė, bet ir ji bijosi - o jeigu "pasišiukšlins".

Važiuojame Skuodo link į Viliutės sodybą už Puodkalių ir prakaituoju: "Kad tik pavyktų sėkmingai surasti vietą..."

Lyja.

"Ar svečiui tiks, jei pasikviesime į trobą?" - dar vakar klausė Viliutė.

Drąsiai atsakau:

-Tiks! - bet aš senas avantiūristas, todėl taip ir atsakiau. Iš tiesų, juk Džefo dar akyse nematęs.

Vajetau!

Tačiau atvažiuojame - šeimininkai pasitinka mus kieme. Gyvenimas prie tvenkinio, sode kėpso gražūs akmenys, tvirta ant dviejų šakumotų rastų suręsta lauko pavėsinė, kurioje ir turėjo vykti vakarėlis. Aptvare gagena būrys žąsų. Namas paprastas, bet visur matosi pridėta rankelė ir tvarka. Kiek leidžia purškiantis lietus, pavaikštom po sodą ir sulendam į trobos vidų. Ir prasideda linksmas, šiltas, draugiškas pasisėdėjimas už paprasto žemaitiško stalo. Ragaujame "šiurpią" sriubą - ji ne šiurpi, tiesiog taip šeimininkė ją pavadina. Gali liežuvį nusikąsti - taip skanu. O jau cepelinai! Jokioje užeigoje tu negausi to, ka padaro rūpestingos moters rankos privačioje aplinkoje. Ir bulvė kitokia, ir įdaras tirpsta burnoje. Ir čia su Juozapu pakeliam stikliuką, pasakau tostą... Ir čia paaiškėja, jog Juozapas ir mano pusbrolis Algis Markaitis jaunystėje buvę neišskiriami draugai. Taigi atvykau pas pažystamus žmones. Visi mes Skuode giminės ir draugai. Kai priiminėju į FB grupę naujus narius, matau: ir ta pavardė girdėta, ir ana - kažkur pats esu su tais žmonėmis susidūręs, kažkur girdėjęs ar tėtis apie juos istorijų pasakojęs. Kai kurios jūsų pavardės man nuolat skamba galvoje - ir nepamenu apieką jos: ar apie blogą, ar apie gerą. Toks tas gyvenimas. Painus ir gražus.

Ši istorija buvo apie tai, jog žemaitis yra kietas ir niekad nepasiduoda.

Ši istorija buvo apie draugystę.

Ši istorija buvo apie svetingumą ir turizmą, neskirstant žmonių į juodus ir baltus, į raudonus ir geltonus.

Ši istorija yra apie žmonių drąsą.