2016 m. gegužės 31 d., antradienis

Apie Sabonį, klakerius, genus ir ledus


Du klakeriai filmuojasi Lidlo reklamoje. 2015 ruduo
451-oji istorija. Stovi vaikinukas prie "Da Du" ledų - renkasi neišsirenka. Prieinam mes su žmona prie šaldytuvų eilės. Aš jai pusbalsiu, kad galimai girdėtų ir jaunuolis, pradedu pliurpti:
-Girdėjau... neseniai kažkam nuo "Da-du" ledų paleido vidurius. Pakliuvo kažkokia infekcija į ledus gamybos procese...
-Eik tu, - nustemba žmona.
-Acha... žinai, kaip šiais laikais būna... kažkas pakliuvo ir apsikrėtė labai daug žmonių...
Pasirinkę ledų, paėjom į šoną. Vaikinukas tuoj pasitraukė nuo "Da Du ir pradėjo žiūrinėti "Nykštukus", kuriuos ir mes pirkome.
Va, taip gimsta gandai.
Tai netgi galėtų būti naujoji reklamos forma - stovi klakeriai prie maisto produktų ir pliurpia: "Labai gera dešra, superinė, prisotinta visokių vitaminų ir nors gamintojas į dešrą deda tik 12 proc. mėsos, šis gaminys nepaprastai maistingas ir ekologiškas...".
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
Nepainiokite klakerių su klerkais - tai ne tas pat. Klakeris - (pranc. claquer-ploti) - renginio organizatorių ar artisto samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis renginį (spektaklį, koncertą ir pan.) ar aktorių.
Tikrai nenustebsiu, jei artimoje ateityje klakeris įgis naujų reikšmių. Pati įtaigiausia reklamos forma yra tiesioginė reklama, kai žmogus sako žmogui. Kai bobulė kaip kokią naujieną, prekę giria kitai bobulei. Atsiradus intearktyviai televizijai, kai tu gali pasižiūrėti savaitės senumo laidą, kai gali prasukti reklaminius blokus, televizinė reklama gali versti neefektyvia ir netgi atgyvena.
Aš ne kartą savo istorijose bandžiau jums pasakyti, kad tai kas nutinka mūsų gyvenime yra be galo vienas su kitu susiję ir vieni įvykiai daro įtaką kitiems.
Yra sakoma, jog pensininkai kalba tik apie politiką ir kainas. Kai parašiau ilgą (beprotiškai ilgą) istoriją apie kainas ir tą straipsnioką pasiunčiau... Ne velniop... O į "Ūkininko patarėją" - redaktoriaus pavaduotoja jį pavadino marazmu. Tam tikru aspektu, taip ir buvo. Bet ji nepažysta manęs. Aš dar nesu pensininkas. Tiesiog įsitraukiau į tai, kas tuo metu buvo aktualu.
Rodosi ta istorija apie kainas visiškai iškrito iš mano istorijų konteksto. Ji tarsi buvo ne to formato, ne pagal tas taisykles sukurpta, kurių laikausi štai jau daugiau nei metai. Nė velnio. Visur yra sąsajų.
Šiuo metu per televiziją sukasi naujo, į Lietuvą įkeliančio koją prekybos tinklo "Lidlas" reklama. Aš pats to nežinodamas, nė nenujausdamas prisidėjau prie to, kad tas tinklas įkeltų koją į Lietuvą. Ir dar nežinau ar tai gerai ar blogai? Netrukus pamatysime. Bet tuo metu, kai mane pakvietė filmuotis jo reklamoje, o tai buvo 2015 metų rudenį, tikrai nieko nežinojau (mums nesakė, kas užsakovas) ir tikrai viešai nešnekėjom apie kainas. Man sumokėjo 30 eurų už statisto vaidmenį. Reklamoje aš vos vos matausi ir šmėsteliu tik pusei sekundės! Jei nežinočiau, kad tai aš - niekas nė nepastebėtų, net patys artimieji. Taigi, rodos mano įtaka labai menkutė - smiltelė. Tai beveik tas pat, kas pokario metais koks nors vienas lietuvis vienai dienai būtų nuėjęs pas stribus padirbėti valytoju NKVD patalpose. Rodos nereikšminga! Tačiau aš dalyvavau kuriant šią reklamą. Tarsi jau 2015-ųjų rudenį įsitraukiau į būsimą kalafijorų karą, padėdamas į Lietuvą ateiti naujam prekybos tinklui, kuris neva padarys įtaką maisto prekių kainoms. Na, pažiūrėsim. Istorija ne apie tai, o eilinį sykį apie sąsajas.
Aš Lidlo reklamoje... ta neaiški figūrėlė ties žibintu...
Kodėl pačioje pradžioje papasakojau istoriją apie ledus. Na, ir bjaurybė tas Pranas! Vaikinukas norėjo nusipirkti ledų, o jis pripliurpė visokių nesąmonių! Ar daug šioje istorijoje mano kaltės? Aš nepriėjau prie vaikino ir jo neatkalbinėjau kažko nepirkti: tai buvo laisvas jo pasirinkimas, laisva valia atliktas. Jam tiesiog nereikėjo klausytis ką šneka aplinkiniai. Jam reikėjo turėti savo nuomonę. Tačiau turėti SAVO NUOMONĘ yra sunku. Lengviau ant galvos užsimaukšlinti kepurę, nei galvoti savo galva.
Tačiau, kodėl aš toks esu?
Mes dažnai pastebime, jog šeimoje gimę du berniukai arba dvi mergaitės būna visiškai skirtingo charakterio ir kartais netgi nepanašūs į savo tėvus. Tada sakoma, atsigimė į senelį arba senelę. Genuose tik menka dalis yra atsakinga už mūsų išorę ir netgi už tai, kad mes esame žmogiško pavidalo - vsa kita kaip juodoji dėžė. Gali būti, jog ten yra saugoma labai svarbi informacija, o mes tiesiog esame jos saugyklos, kad ją nuneštume kažkur į ateitį, kažkokiam tikslui, kurio mūsų protas šiuo metu to aprėpti negali. Štai kodėl senovėje priešas stengdavosi išnaikinti visą giminę, išžudyti netgi vaikus - nes jie neša į ateitį kažkokią informaciją. Taip kaip vyšnios kelmas. Nupjauk vyšnią, bet jei neišrausi šaknų, iš kelmo po kurio laiko atžels ūgliai.
Mes per visokias amžių audras išlikome todėl, kad turėjome kažkokių ypatingų savybių. Štai vakar girdžiu A. Kaušpėdas pasakoja, jog nepriklausomybės kovų aušroje, per blokadą buvę taip sunku, jog kartais jie neturėdavo kuro, kad išvažiuotų koncertuoti. Aš blokados neatsimenu su kokiu nors dideliu siaubu: nebadavau ir kuro visą laik rasdavau. Nuvažiuoji prie Nėries tilto, o ten stovi benzovežis. Ir tokių taškų buvo. Ir netgi atlikau vieną savarankišką žygį į Baltarusiją, kad kanistruose to benzino parsivežčiau. Kaip ir dabar: vieni dūsta nuo kainų, o mūsų šeima ir vėl ruošiasi į Lenkiją apsipirkti.
Bet visgi kodėl aš papasakojau apie ledus? Aš dažnai galvodavau, kodėl esu toks o ne kitoks. Pasižiūrėkite į savo pavardes ir jose daug ką perskaitysite. Dažnai pavardės buvo duodamos pagal žmogaus būdą. Štai Budrikis. Buda Rikis. Yra toks senas žemaitiškas žodis "budinkas", reiškiantis pastataą. Rikis gi žiloje senovėje buvo valdovas, karalius, kunigaikštis. Vadinasi Budrikiui šiais laikais net nereikia jokių kilmės dokumentų ir taip aišku, kad jis iš valdovų giminės. Ir jei tas žmogus bet kokiomis aplinkybėmis sugeba atsistoti ant kojų, iš nieko sukurti sau gyvenimą ir netgi valdyti kitus - jis iš tolimos praeities atsinešė tų žmonių genus, kurie stovėjo genties avangarde.
Mano pavardę kai kas šifravo kaip "kaklaskarė ant kaklo" - tai laisvas žmogus, niekad nelenkęs nugaros kunigaikščiams. Pavardė turi sąsajų su anglų kalba: "aštrus velnias". Bet ar tai nėra laušta iš piršto. Tačiau tikrieji Šarpnickiai visad buvo aštraus būdo. Tačiau kuo tai siejasi su ledais? Ogi...
Tėtis turėjo brolį, iš pirmos mano senelio santuokos. Kazimierą. Tas buvęs velnio neštas ir pamestas žmogelis.
Mano tėtis vis juokdavosi:
-Jam nė viena valdžia netiko. Jis su visais kovojo. Smetonos laikais ėjo su komunistais, raudonas vėliavas kilnojo, bažnyčioje į švęstą vandenį lazurkas pildavo... Bet kai atėjo sovietinė valdžia - apsisuko prieš ją, jau ta jam nebepatinkanti. Bet sakau, žalty, juk tu su komunistais išvien ėjai, tai kaip čia dabar tau rusai nebepatinka?!  O karo metu prieš vokiečius ėjo... Aš jo paskui ir klausiau: "Tai Kazimierai, tu su visom valdžiom kovojai, o ką sau iškovojai? O sau jis nieko neiškovojo - mirė biednas kaip kulnas".
Kazimieras buvęs ateistas ir labai didelis čiderstvininkas (čiderstvininkas - piktai pokštaujantis žmogus). Sugalvojo pasijuokti iš davatkų. Įslinkęs bažnyčion į švęstą vandenį šliukštelėjo lazurkos (lazùrka (łazurek). Mėlyni dažai skalbiniams padažyti, kad būtų gražesnis jų baltumas, melsvė. Toks mėlynos spalvos chemikalas, kurio anksčiau truputėlį pildavo skalbiant rūbus; koncentruotas sunkiai valosi). Moterėlės, įeidamos bažnyčion, paprastai nežiūrėdavo į dubenėlį su švęstu vandeniu - eina pro šalį, kyšt pirštus ir sumeta kryžių - persižegnoja, pirmiausia pirštais paliesdamos kaktą. Dabar gi, kai švęstas vanduo nusidažė mėlynai, visos moterėlės išsitepliojo kaktas. Triukšmas kilo kaip vištidėje. Na, o jau Kazimierui juoko pilnos kelnės. Ne mažiau kikendavo ir mūsų tėtis, pasakodamas šią istoriją. Jis irgi buvo ateistas, bet pabaigoje visad pridurdavo moralą, jog visgi taip elgtis nėra gražu ir tikinčius reikėtų gerbti, o užėjus į bažnyčia nukelti kepurę, net jei su dievu ir nebendrauji.
Kazimieras buvęs žemo ūgio, šlubas žmogelis, su barzdele. Kartą, matyt, dar jaunas būdamas, sugalvojo tą koją pasigydyti. Mat išgirdo, jo Rygoje esą gerų daktarų. Bet bėda - pinigų neturi. O operacija brangi. Kiek galvojęs, kiek negalvojęs nuvažiavo Rygon, įsigijo fraką, lazdelę, cilindrą ir prisistatė gydytojams kaip pasiturintis ponas. Matyt, gerai suvaidino, jei niekas nė neįtarė jį esant tuščiomis kišenėmis. Daktarai atliko tyrimus, pasiūlė gydymą, o netrukus paguldė ligoninėn, geriausion palaton, su pačia geriausia priežiūra - kojos operacijai. Išoperavo. Koja gerai gijo ir sugijo. Viskas kuo puikiausiai! Išrašo jį iš ligoninės, pateikia sąskaitą, o Kazimieras jiems šypsosi ir sako:
-Bet aš pinigų neturiu - mano kišenėse vėjai švilpauja!
Baisiausiai įsiuto ligoninės administracija - išspyrė jį į gatvę, kaip paskutinį valkatą, gal dar ir į kailį davė. Kaip jo už tą aferą nenubaudė, kaip policijai neįdavė - pasakotojai nutyli. Matyt, Kazimieras buvo taip gerai viską apgalvojęs, gerai pasiruošęs, jog tiems daktarams neliko nieko kito, kaip pykti ant savęs, jog juos išdūrė kaip šunyčius ir ištremti sukčių į gatvės dulkes ar gerai apkulti. Tačiau po tokio "sėkmingo" gydymosi ką reiškia kelios mėlynės po akimis ar šonuose?!
Tėčio brolis... ir nesvarbu, kad ne tos pačios mamos, bet tėtis buvo tas pats. O jų tėtis gimė 1881-aisiais ir jo gyvenimas buvo kaip legenda. Tik niekas apie jį neparašė jokios knygos ir nesukūrė nė vieno filmo. Kol kas...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą