2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

Paskutinė istorija



365-oji istorija. Pavojingas yra tas, kuris nesuprantamas. Tai ne aš.
Tai paskutinė mano istorija.
Aš nubėgau 365-ių dienų maratoną. Ar Jūs taip galėtumet? Prieš save ir prieš dievą?
Gi tai išpažintis.
Ir žinote ką ji man davė? Ji mane išgydė. Rugpjūčio 24 d. aš nustojau vartoti vaistus. Rugpjūčio 31-ąją apie tai pasakiau savo kardiologei Izabelei (vardas pakeistas). Ji man pritarė. Juk aš nevaldomas pacientas. Juk aš šiemet buvau įstojęs į Kauno medicinos universitetą, į mediciną ir mėnesį buvau studentu iki rugpjūčio 29-osios. 
Aš išgijau, o juk man gydytojai sakė, kad su vaistais draugausiu iki gyvenimo pabaigos... Bet dabar vėl gyvenu absoliučiai pilnavertį gyvenimą, nieko neatsisakydamas.
Rašydamas tas istorijas ir mesdamas į viešumą, atsikračiau savo praeities, kuri matyt, slėgė mano jautrią sielą, paslėptą po kažkokiomis storomis skūromis. Išmečiau lauk visą savyje susikaupusį mėšlą, visą blogį - apsivaliau. Apsivalymas žmogui į sveikatą. Išpažintis kunigui nėra tikra, nes tas yra labai subjektyvus. Jis nėra dievo vietininkas. Jis tik žmogus. Dievas yra visuose mumyse. Jei leidžiu jums skaityti gyvenimą - leidžiu jį skaityti dievui, nes visi jūs vertinate labai skirtingai. O juk dievas ir susideda iš įvairiausių atspalvių, kurių skalė yra nuo juodo iki balto. Aš išmečiau iš savo sielos visas senienas - imkite jas ir skaitykite. Čiupinėkite tas atgyvenas, o aš įkvėpsiu naujo ir šviežio oro. Ir gyvensiu naują gyvenimą - post-penkiasdešimtinį. Jei kas klaidingai supratote - aš negyvenu praeitimi. Tiesiog praeitis buvo su manimi. bet aš apsivaliau nuo jos ir išgydžiau save. Visų ligų priežastis - mūsų vidinė dvasios būsena. Ir nereikia jokių ypatingų technikų, metodų - reikia būti savimi.
-Jaučiu kažkokius permainų vėjus, - tarė užvakar žmona. Aš nelabai klausau aplinkinių, bet į jų mintis visad įsiklausau. Ir iš tiesų, vakar nutiko kažkas naujo mano gyvenime. Tačiau tegu tai lieka paslaptimi, bent jau kuriam laikui...
Net ir jūs jaučiate, jog kažkas keisis. Tuoj, tuoj viskas bus kitaip - pamatysite. Bet tikrai nebus blogai. Viskas bus gerai. Jau padvelkė permainų vėjai...
Rašydamas tas istorijas aiškiai supratau, jog esu avantiūristiška natūra. Supratau, jog aferistai ir avantiūristai nėra tas pat. Avantiūristai nepalenda po baudžiamąja atsakomybe. Avantiūristai yra kaip vaikai, kurie žaidžia gyvenimą.
Į pabaigą ėmiau keistis... Labiau džiaugiuosi gyvenimu. Galbūt pasidariau atviresniu, geresniu - man norisi gatvėje sutiktiems žmonėms šypsotis ir pasakyti gerą žodį. Man norisi juos užkalbinti, paklausti kaip jie gyvena ir pasakyti, jog viskas bus gerai. Tikrai - viskas bus gerai!
Kad ir kiek čia rašyčiau, tikriausiai visų, kilusių minčių neišklosiu...
Šios istorijos mane prikėlė naujam gyvenimui... nors ir taip jau buvau nubudęs.
Neanalizuosiu kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip - suporatau, jog nėra prasmės. Taip kaip buvo yra nepakeičiama. Viskas buvo reikalinga. Man. Be abejo, kažkas liko nepapasakota. Bet tai yra kažkokios menkos liekanos - kaip drožlės, pabaigus meno kūrinį. 
Aš esu suknistas menininkas. Nes šis maratonas yra kaip kokia instaliacija naudojant savo gyvenimo medžiagą. Nekenčiu menininkų, nes gal perdaug turiu tostesterono. Mielai jiems praretinčiau dantis vien dėl to, kad jie tokie. Bet tikri vyrai man pritars, taip jau yra.
Ir visgi tie menininkai mane traukia - čia toksai gėjiškumas mene. Man jie įdomūs taip kaip būna įdomūs beždžionės narve, zoologijos sode. Man įdomu juos stebėti. Man įdomu žiūrėti dokumentinius filmus apie menininkus. Jie ten visaip atsiskleidžia... Tai įdomu. Tai žmogaus sielos anatomija. Mane tai visad domino. Anatomija. Sielos. Bet ne poezija. Bet moterys - taip.
Pranui patinka moterys. Jis begėdis.
Dienoraštį radau atsitiktinai... Makulatūros krūvoje. Tai unikali istorija apie tai kaip teka mūsų gyvenimo upė. man tada buvo gal 10 ar 12 metų. Pacaniukas. Rinkome makalatūrą, o paskui vežėme į priėmimo punktą. O ten, medinėj didžiulėj daržinėj - kalnas senų žurnalų, laikraščių. Laipiojam mes tais kalnais: kas dūksta, kas knaisiojasi - gal kokį gražų vaikišką žurnaliuką ras, gal seną "Šluotą" su dar nematytais "Bobio ir Džeko nuotykiais"... Man atradimas - seni "Mokslo ir gyvenimo" numeriai. Rankioju juos ir štai pamatau dailia rašysena primargintą sąsiuvinį be viršelių. Dienoraštis! Kelinti metai? 1967-ieji. Gi aš tais metais gimiau! "Įdomu, ką tuo metu suaugęs žmogus matė ir jautė? Koks tai buvo laikmetis? Kokia jo dvasia?" - štai kokios mintys vijurku prasisuko mano mažoje galvelėje ir dienoraštį pasiėmiau. Bet grįžęs tik pavarčiau ir jo neskaičiau - kitą dieną. bet kitą dieną buvo dar "kitą dieną". Ir taip tas dienoraštis, kartu su visokiais mano archyvais patyrė įvairių kraustymūsi, gal kokius aštuonius... Jis nepražuvo. Jo nepamiršau. Žinojau, jog jis yra... TOKS. Jį perskaičiau tik 2015-ųjų rudenį. Nuskenavau viršelį ir patalpinau Facebook'e, "Senojo Skuodo" grupėje, kurią aš pats ir įkūriau. Neilgai trukus dienoraščio autorė su manimi susisiekė. Mes pasikalbėjom telefonu. Miela, jautrios sielos moteriškaitė. Tikėjausi, jog iki tol , kol baigsiu rašyti šias istorijas su ja susimatysiu, gražinsiu dienoraštį ir mes kartu nusifotografuosim - pasidarysim selfį, ir aš parašysiu istoriją apie keistą nuotykį su dienoraščiu, bet deja taip neįvyko... Dar nesusitikau, bet istoriją jau pasakoju.
Pasirodo jos dienoraštis į makulatūrą pakliuvo per klaidą, atsitiktinai... Visai gali būti, jog tas jos dienoraštis paakino mane, berniuką rašyti savo dienoraštį. Ir rašiau, bet jau buvau pamiršęs apie tą faktą.
Jį radau atsitiktinai, tik 2015-ųjų metų žiemą. Nė nenumaniau jį egzistuojant, buvau visiškai pamiršęs. Galvojau kaip su juo pasielgti. Ar tiesiog visą perspausdinti ar čia pateikti tik tam tikras ištraukas. Ir nusprendžiau, jog verta parodyti beveik visą, išmetant visiškai nereikšmingus epizodus. O jų buvo tikrai labai nedaug.
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
Nėra tas dienoraštis kuo nors labai ypatingas, bet jis yra gyvas anų dienų dokumentas. Juk žmogus dienoraštyje fiksuoja tai, kas jam tuo metu atrodo svarbiausia. Tai atskleidžia jo mąstymą, jo pasaulėžiūrą. Kai jį skaičiau, pasigedau informacijos apie tuometines kainas, šeimos gyvenimo, laikmečio realijas... Tarkim, apie broliuką užsimenu vos keliose vietose. Rašiau visai apie kitus dalykus: apie savo pasvarstymus, išgyvenimus, nuotykius mokykloje, mažus rūpstėlius, paišdykavimus, disputus su draugais, vertinimus, savo reakcijas į aplinką... Apie paprastą mokinuko gyvenimą. Štai reikėjo pateikti pasiūlumus dėl naujametinio karnavalo. Maniškiam ne iškart pritarė ir aš tuoj pat savo dienoraštyje klasiokus išvadinau pakalikais - "šunimis". Daug vėliau V. Lansbergis sugalvojo geresnį žodį - šunauja. Tačiau kodėl aš piktinausi? Juk klasiokai neprivalėjo iškart, be jokių išlygų nubalsuoti už mano pasiūlymą! Įvyko ne pagal Pranuką! Ir aš supykau. Kaip taip galėjo atsitikti! Juk mano idėja pati geriausia, o aš pats protingiausias ir genealiausias. Ir tas jausmas, jog mano sprendimai yra teisingiausi, idėjos geriausios persekios mane visą gyvenimą.
Tame dienoraštyje yra visko: ir mano reakcijų į vyresniųjų melą, ir meilės istorijų. Štai man patinka viena mergaitė, štai kita. Ir netgi, vienoje vietoje pateikiu savo paties, kaip žmogaus vertinimą - be jokios abejonės labai nuoširdų. Įdomu save, kurį mačiau tada, sulyginti su tuo žmogumi, kurį matau dabar. Jis gerokai pasikeitė, prasiplėtė, bet savo esme liko toks pat.
Žmonės dienoraščių nepradeda rašyti šiaip sau, tuščioje vietoje, be priežasties. Jie tiesiog pajunta, kad kasdieniniame gyvenime vyksta labai daug reikšmingų dalykų. Ir iš tiesų, kai skaitai dienoraštį, matosi kiek būta daug visokių įvykių ir pokyčių: tėvai nusipirko šaldytuvą, kapitaliai remontavo butą, aš įsimylėjau, pradėjau leisti mokyklinį laikraštuką, dalyvavau chemikų olimpiadose, rašiau fantastinį romaną... Iš tiesų tai buvo pokyčių laikas - iš vaiko, iš paauglio pradėjau virsti jaunuoliu.
Galima klausti: kam visa ta rašliava reikalinga? Ar turi ji kokią nors prasmę? Ar verta gaišti laiką ir rašyti dienoraštį? Kas jį skaitysi? Tu pats? Kitą dieną, po metų, po dešimties metų? Skaitys tavo anūkai, proanūkiai? Kam to reikia? Ar jiems bus įdomu?
Tai pagrindinė anų dienų argumentacija ir paskata fiksuoti įvykius - taip dabar aš manau. Bet ar tai tiesa, reikėtų klausti to Pranuko, gyvenusio 1983-iuose metuose. Praėjus daug laiko iš atminties daug kas išdyla, žmogus linkęs kažką pagrąžinti, kažką nutylėti arba prisiminti ne viską, epizodiškai arba visai ne taip, kaip viskas vyko.
Tas dienoraštis yra mano tuometinio gyvenimo liūdininkas. Jis puikiai iliustruoja mano pasakojimus apie tą laikotarpį. Jis yra tarsi langas į praeitį. Tarsi paveikslas. Tarsi graviūra.
Vėlesni mano dienoraščiai turėjo jau visai kitokių intencijų ir tikslų. Ir kai praeina daug laiko suvoki visiškai kitokią tokių užrašų prasmę ir reikšmę.
Ach, jeigu mes žinotume... O juk gyvendami dabartyje mes labai pasikliaujame savo atmintimi ir manome, jog va šitų įvykių, šitų dalykų, tai jau tikrai nepamiršime. Ir iš tiesų. Kurį laiką taip ir būna, bet paskui palaipsniui atmintis ima blėsti. Ir tik nuolat pasakodamas, nuolat traukdamas iš atminties vaizdus ir įvykius juos gali išsaugoti. Juos kaip paveikslus, ištrauki, nuvalai dulkes, atnaujini spalvas ir vėl padedi saugoti. Taip gali išlaikyti atmintį, kuri gali būtui svarbi tavo vaikams, tavo provaikaičiams. Juk gal įdomu, kaip gyveno senelis, ką jis galvojo, ką matė, ką jautė... Žmogus istoriniame kontekste.
Tuo periodu buvau susižavėjęs fantastine literatūra, rašiau romaną ir tikėjau, jog būsiu didis žmogus. O juk apie visus didžiuosius žmones paskui rašo biografijas, kurios remiasi prisiminimais, laiškais, dienoraščiais. Ir man buvo svarbu, kad mano gyvenimas būtų atkuriamas tiksliai, be klaidingų interpretacijų. Kągi... kaip troškau taip ir atsitiko. Tik viena, nereikšminga smulkmena - netapau didžiu žmogumi: nei rašytoju, nei mokslininku, nei kino režisieriumi.
Vieneriuose metuose, 365-eriose istorijose sutalpinau visą savo 50-ies metų gyvenimą. Pastačiau sau trapų paminklą. Atlikau labai pavojingą darbą, nesgi leidžiu kitiems juoktis ir tyčiotis iš manęs, koks aš kvailys. Žmonės mėgsta patyčias. Tai ką dariau visus metus buvo ir lieka pavojinga - jūs to nedarykite. Galbūt, jūs pamanėte, jog esu žmogus, kuriam susisuko smegenys ir ne visi namie. Tikrai taip - ne visi. Mano tėtis mirė, kai man suėjo 23-eji. Patikėkit - tai nuostabi patirtis, paliekanti gilų randą visam gyvenimui. Šiame bloge aš nutapiau savo paveikslą - jūs matote gyvą, begėdiškai atvirą žmogų. Ir visa ši akcija - jau tapo dar viena istorija. Pačia naujausia ir šviežiausia.
Vakar, po 364-osios istorijos publikacijos viena skaitytoja man palinkėjo savo komentare: "Sėkmės, žmogau!". Per visus tuos metus manęs niekas dar nebuvo įvardijęs "žmogumi". Vis Pranai, Pranai... O kai pavadino Žmogumi, supratau, jog galų gale juo tapau...
Jums papasakojau apie visą gyvenimą, kaip prabėgo 50 metų. Tačiau kaip prabėga vieneri metai? Siūlau tiesiog be išankstinio nusistatymo, pasinerti į tų dienų mano neįmantraus gyvenimo tėkmę, kai man buvo tik 16-iolika ir aš ėjau į 9 klasę. Kaip mano aštuonmetis sūnus man pasako: "Tėti, tu gyvenai visai kitais laikais. Dabar viskas kitaip".

1982.12.01 (trečiadienis). Nusprendžiau rašyti dienoraštį. Kėliausi labai sunkiai, mat vakar dvyliktą nuėjau miegoti. Nutariau mažiau miegoti, tik 8 valandas, mat trūksta laiko, o man jo reikia. Šiandien baigė vesti trimestrą. Trimestras geriau negu reikia, penketai. Savo, prieš dvejus metus užsibrėžtą tikslą išpildžiau, reikia tik išsilaikyti tokioj pat padėty. Šiandien ryškinau filmą, rodos kadrai neblogi /.../ Po to apie ketvirtą valandą pas mane atėjo Rolandas ir Edmundas. Pastarasis norėjonusirašyti tokią shemelę. Rplandas norėjo, kad eičiau į kiną. Atsisakiau nes nepaslinkau eiti. Nuo pusės šešių ėmiau ruošti pamokas. Jas paruošiau ne kaip. Tą vakarą nutraiua kietai griebti chemijai už gerklės. Greitai olimpiada, turiu tą B. Algį aplenkti. Jaučiu jis daugiau žino už mane, bet ne chemijoje /.../ Vakare išsprendžiau gana sunkų chemijos uždavinį, žiūrėjau televizorių, po to dar truputį parašiau savo "romano" Kiek dar turiu nebaigtų darbų, oi, oi, oi!
 /.../
Ištisus metus nuo 2015 spalio 1d. iki 2016 spalio 1d. rašiau istorijas. Ir atsitiktiniams skaitytojams papasakojau apie savo gyvenimą. Tačiau kaip yra žmogaus gyvenime... Jis ima ir pamiršta. Ir įvykiai nugrimzta užmarštin. Ir nieko nebelieka. Mūsų gyvenimas kaip dykuma... jos piešinys nuolat keičiasi ir viskas yra laikina, ir viskas yra nereikšminga. Kas spėjo paskaityti, tas spėjo, kas nespėjo, vadinasi nebūtina. Dabar įvyko atvirkštinis procesas irimas... Taigi ir šios istorijos skaitote tik nuotrupas...
/.../
1983.04.24 (pirmadienis). Iš ryto padariau pamokas. Per radiją eina ne iš Vilniaus, kaip visada, o iš Maskvos. Velniai juos rautų! Diskotekos dorai nepasiklausiau. Trečią valandą dienos važiavau į Udralius su drviračiu. Ten radau tėvą prigėrusį. Kartu važiavom namo, o tuo pačiu važiavo ir mano broliukas, kuris su tėte buvo kartu dviračiais išvažiavę. Mano kelionės planas žlugo. Teko tėtę parlydėti namo. Dar pakris kur! Ar kita nelaimė ištiks. O mano kelionės planas buvo toks: Skuodas - Udraliai - Tėveliai - Skuodas. Prieš vakarą pas mane atvažiavo Edmundas. Aš žiūrėjau multfilmą. Jis paklausė manęs:
-Turi laiko?
-Ne! - atsakiau (aišku neturėjau, gi žiūrėjau filmą). Jis atvažiavo. Pažiūrėjau filmą ir išvažiavau ieškoti jo ir paklausti ko nuo manęs jis norėjo. Nulėkiau pas jį. Jo namie nebuvo. kai atsisukau, pamačiau, jog jis mane vejasi. Kai prisivijo, jo paklausiau kodėl pas mane buvo atvykęs. Jis pasakė, jog norėjo paklausti ar nenoriu aš važiuoti lynų gaudyti. Netrukus mes išvažiavom. Jis su meškere, o aš su kanele, mat aš ne žvejys. Nuvažiavom gana toliprie tokių prūdų laukuose. Čia jis kiek pažvejojo. Po to ten, netoli prūdų radom arklio griaučius. Nuėjom prie tokios akmenų krūvos, po to, kai nusileido saulė, nutarėm grįžti, nenuvažiavę nė 1/4 kelio jam sugedo dviratis. Ėmė taisytis. Nepataisė. Važiuoti toliau buvo nįmanoma. Aš sakau:
-Aš tave patempsiu savo dviračiu!
Netrukus mes abu dviračius surišom keliagūba žilka ir pasileidom važiuoti. Iš pradžių tempiau aš jį, po to jis sėdo ant mano dviračio ir jis tempė mane sėdintį ant jo dviračio. Ir taip pakaitomis iki namų. Parvažiavau apie pusę vienuoliktos vakaro.

Čia dienoraštis nutrūksta.

2 komentarai: